Henrikas Radauskas


Žaibai ir vėjai


MIRTIES ANGELAS

Jisai ateina per granito kiemą,
Juoduos sparnuos pražilę plunksnos žiba.
Paglosto medį, vandenį ir katę,
Į dieną kaip į veidrodį pažiūri.

Ir klanas dreba, nors nutilo vėjas,
Ir katinas nuo slenksčio puola orą
Kaip pelę. Medžio kraujas ima stingti,
Diena dėmėm rudoj žolėj pabyra.

Naujagimiu pravirksta ąžuolinės
Šimtmetės durys. Pro geltoną rūką
Ligonio akys mato: laumės juosta
Kvatojančiom papūgom byra žemėn.

Gyviesiems laikrodis skaičiuoja laiką,
Ir voras tinklą tarp žvaigždžių kabina,
O angelas, į židinį įėjęs,
Pavirsta dūmais, pelenais, žarijom.


AZIJOS SAULĖ

Ta diena iš ugnies ir ledo, -
Pasiklydo šviesa kristale,
Išeities iš briaunų nerado
Azijatų saulė žalia.

Stabmeldžiai verkdami žiūrėjo
Į negyvą dievą stikle,
Kur ledų patale žėrėjo
Azijatų saulė žalia.


ANGELAS IR GAIDYS

Kaip raidė S išpūsdamas krūtinę,
Jis šaukia, atsistojęs ant žvaigždės,
Kad, auštant rytui, kovą paskutinę
Prieš žiaurų velnią angelas laimės.

Jau tviska pievos ir laukai sudrėkę,
Nuo skardžio krenta velnias žmogžudys,
Ir angelas, iškėlęs kardą, rėkia,
Ir gieda himną degantis gaidys.


PAVASARIS arba VIVALDI

Fioletinės kekės balandžių
Ties nušvitusiu marmuru kabo.
Horizontai pavasarį švenčia,
Ir platanai pakyla iš kapo.

Baltos kregždės pro debesį krinta,
Ir liepsnosvaidis orą suskaldė,
Kur sidabro audros labirinte
Groja smuikais ir fleitom Vivaldi.

Largo liūdesio potvyniu liejas
Per Italijos lygumą plačią,
Ir laimingu žingsniu, kaip šokėjas,
Bėga dangiškais sodais vivace.


PARKO RUDUO

Žiaurus savižudis ruduo
Pravirkdo statulas taurias,
Ir teka ašarų vanduo
Į juodo marmuro taures.

O tu kaip aidas gyveni,
Kaip balsas, plaukiantis toli,
Tau atsispindi vandeny
Sraigių procesija tyli.

Pamėlynavęs nuo šalčio tolis,
Kaip miręs lapas nuraudęs molis.


MUGĖ

Velnių veidais balionai per linksmą dangų čiuožia,
Klarnetas imituoja čigoniškus gaidžius.
Išgerk ugnies ąsotį, nuskink vaškinę rožę,
Griebk už plaukų žirafą, ir šokit per medžius.

Galingos rankos suka planetų karuselę,
Vaivorykštę pralaužia arkliai ir neregiai.
Mamytė pirko gėlę, tėvelis pirko lėlę,
Gondolos pasikėlė, ir nulėkė drugiai.

Laimingos, storos bobos jums kepa riebią žuvį,
Spindėt varinei vielai prekymety smagu.
Pažink arabų meilę, slidžiausią jos liežuvį,
Laikyk pagonę širdį kaip velnią už ragų.

Mieguistas mugės dievas į krūmus saulę tempia,
Jai sunkią galvą skelia vieninteliu smūgiu,
Orkestrą suvynioja, gesina karštą lempą,
Įduoda miestą valdžiai venerų ir vagių.


KARŠTA DIENA

Dangų rėžia kiparisas plonas,
Ir karštos dienos odekolonas
Liejasi peizažui ant žaizdų.
Švelnios adatos subado širdį,
Alpdama ji šypsosi ir girdi
Savo riksmą ir negali mirti,
Kaip negalim mirti aš ir tu.

Girdi: paukštis metalinis gieda
Stiklo medy, vario vaisiai rieda,
Virpa priešmirtiniam svaiguly.
Į auksinę seno fauno pėdą
Plaukia muzika tyli.
Susiliejus stiklo medy su nematomais žiedais,
Tau nerūpi, ar rytojus beateis.


PO RUDENS MEDŽIU

Dvi medžio šakos atsargiai, kaip rankos,
Prie šono miegančiam pastatė lyrą.
Ties juo bedugnėm lėkė Paukščių Takas,
Dundėjo didelis varinis skliautas,
O jis miegojo po rudens medžiu.

Jis ėjo plyštančiais sapnų kanalais,
Sapnavo tylą, virstančią į liepsną,
Sapnavo liepsną, šliaužiančią per lauką,
Geltoną, žiaurią, bailią, kaip kareivis.
Liepsna, pasiekus vandenį, pavirto
Žuvim ir žaisdama ištirpo jūroj.

Naktis prabilo debesio balsu,
Ir lyra kaip sirena uždainavo:
Ruduo ateina oru ir žeme,
Rubinų ir topazų sūkuriai
Užkloja tyliai miegantį, kuris
Laimingas guli, nugalėjęs Laiką.


JŪRA

Prieš miegą jūra keičia spalvą,
Gaisruodama tarp akmenų,
Ir puošia rūsčią dievo galvą
Lengvų ornamentų menu.

Zenitas supasi nukritęs
Ir kyla linija blaivia
Per nuogą kūną Amfitritės
Geltono vakaro laive.

Koralų rausvos rankos bąla,
Sirenų balsas vos girdėt.
Tritonai duoda jom signalą,
Kad sapną galima pradėt.


SEKMADIENIS

Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary
Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią
Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,
Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.

Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:
"Baisią istoriją demono Belphegoro".
Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.
Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.

Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,
Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.
Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,
Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.

Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą
Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.
"Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės.
Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.


GARBĖ

Nesibijokite grįžimo
Metalais mintančios garbės:
Kas plieno trapią širdį žino,
Prieš jokį kardą nedrebės.
Garbė apako ir užkimo
Prie imperatoriaus duobės.


BLONDINIŲ GATVĖ

Blondinių gatvėn draudžiama įeiti
Gyviesiems. Vandenilio peroksidas,
Lašėdamas iš debesio į žemę,
Auksuoja miegančių mergaičių plaukus.

Tuščiom akim pavargusios gražuolės
Nueina rudenėjančia alėja.
Joms nuo pečių auksinės upės teka,
Joms medžiai šlama apie Prozerpiną,
Ir pragaro valdovės obuoliai
Pro jas nurieda į geltoną dieną.

Jos, nematydamos viena kitos,
Prieina ligi geležinių vartų,
Kur vagonėlių kimios dūdos groja "
Senus galantus purpurinėm kaukėm".

Sugrįžusios į kambarius neramios,
Jos mato veidrodyje rausvą naktį
 Ir, guldamos ant giedančių grindų,
Už sienų girdi šlamesį ir juoką.

Nuo lengvo vėjo atsidaro durys,
Ir, didelius sparnus palikę gatvėj,
Į kambarius įeina angelai,
Šypsodami po sidabrinėm kaukėm.


SKULPTORIUS LIPDO CENTAURUS

Jie mums kaip avį gyrė dvasią,
Kad ji švelni, kad ji šviesi,
Ją glostė šiltą ir nedrąsią,
O ji kaip pantera drąsi

Padangėj suposi ir nėrė
Pro klaikiai klykiančias šakas,
Pabaidė vandenį ir žvėrį
Ir jauno skulptoriaus rankas:

Nubėgo juokdamies centaurai
Per girią, kupiną kvapų.
O girioj augo tamsūs laurai
Ir kantriai laukė jo kapų.


KATĖS

Čia gyvena persiškos katės,
Nesirūpinančios vaikais.
Kambarys, jų kūnus pamatęs,
Ėmė klotis lėtais šilkais.

Jos nuėjo per kilimo taką
Ir ištirpo šilko klane.
O nuo sienų muzika teka,
Susikaupus ąsočio dugne.

Natiurmorte, sklaidydamas tamsą,
Tyliai liejasi žemas do.
O vandentieky tragišką Brahmsą
Repetuoja pamišęs vanduo.

Pergamentu apvilktas tomas
Zaratustrą cituoja sapne,
Ir praeina katės fantomas,
Atsimušęs šilko klane.


DEGANTI ŠAKA

Mes apleidom nuliūdusį taką
Ir žodžius gedulingų poetų
Ir pamatėm liepsnojančią šaką
Ir virš jos - fioletinį lietų.

O nakčia, kai padangė sutemo,
Mes pradėjome liepsną raškyti
Ir įėjom į grojantį namą
Fioleto lašais aptaškyti.


FURIOSO

Įniršę nušoka nuo linijų tonai
Ir sienom - kaip žvėrys - nubėga po tris.
Nuplėšo pirštus chrizantemai geltonai
Ir skersvėju išmuša namo duris.

Bet Bartokas rėkia, jų šokį pamatęs,
Kad reik su daiktais sugyventi gražiai,
Ir tonai nurimsta ir murma kaip katės
Ir eina miegot fortepijono dėžėj.


MŪZA

Siuvėja mūza iš Denis paveikslo
Ant suolo deda siuvinį, pakyla,
Nueina vasaros tuščia gatve,
Pageltusia tartum kiniečio veidas.
Marga suknelė ima lipti laiptais,
Ir jai po kojom ąžuolinis balsas
Skanduoja jambais bėgančius žodžius.

Ji pro sunkias užmigusias duris
Praeina tartum vėjas ir iš karto
Kaip statula išauga kambary.
Pamatę aklą akmeninį veidą,
Vaikai sucypę pradeda blaškytis,
Bet ji pro langą išmeta vaikus
Ir pelargoniją ir kanarėlę,
Ir kūdikiai, plasnodami sparnais,
Kaip angelai į aikštę nusileidžia.
Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,
Ir kanarėlė pradeda žydėti
Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo
Paduoda vyrui stilių ir lentelę
Ir ima neskubėdamas diktuoti.


VIDUDIENIS

Jisai, sušukęs, kad neturi sielos,
Iš kreivo bokšto ėmė kristi žemėn.
Po juo blizgėjo ežerai monetom
Ir žolės mito pieno burbulais.

Džiaugsmingai rėkė lekiantis šešėlis.
Jo riksmo negirdėjo žilas oras.
Karaliaus šunys vijo linksmą briedį,
Raudoni sodai springo obuoliais.

Bekojis angelas italas šliaužė,
Našlaičiams vilkdamas didžiulį maišą
Metalo paukščių. Ajerų šešėliai
Gražuolei kriauklei sakė paupy:
"Kodėl tu lūpas ir akis slepi?"


FESTIVALIS

Purpuriniai išsiskleidė metai -
Sidabrinių erdvių augalai.
Advokatai ir akrobatai
Skraidė ore kaip angelai.

Dingo kūno svoris ir tūris,
Gelmėje prabilo prasmė.
Daktarai utriusque juris
Deklamavo Saint Mallarmé.

Velnio galiai pavedę sielą
(Ji liepsnoj kaip gėlė išsiskleis),
Akrobatai skrido per vielą,
Žongliruodami rutuliais.

Purpuriniai baigiasi metai,
Akmenėja diena švelni.
Advokatai ir akrobatai
Per pasaulį eina liūdni.



GAISRAS

Naktis į žemę šoko nuo debesio,
Geltoną lauką metė į ežerą
Ir galvas rėkiančių šešėlių
Papuošė gaisro rausvais vainikais.

Atėjus rytui, ramios vaivorykštės
Į žemę rėmė žydinčias kopėčias,
Žadėdamos juodiems kaimiečiams
Lengvą kelionę į margą dangų.


PRADŽIA

Pamatęs šokantį Adomą,
Jis trypė žemę tris naktis,
Žinodamas, kad per Sodomą
Dangus į pragarus nukris.

Jisai sukūrė kūną Ievai
Ir medžiui, stovinčiam kukliai.
Pragydo pievos ir papieviai,
Prabilo jaučiai ir arkliai.

Kvatojo Abeliai ir Kainai,
Jiems buvo baisiai nuostabu,
Pradėjus kilti kūnų kainai,
Pradėjus dvasiai krist žaibu.


VAKARO STEBUKLAS

Mane nuliūdino ta rudenio diena:
Beprasmiški darbai artojo ir kirtėjo
r juodo traukinio mechaniška daina,
Tačiau į vakarą stebuklas priartėjo, -

Vanduo apsirengė melodija kuklia,
Pabudusi šviesa į šaltą srovę metės,
Švelnių atodūsių šilkiniam patale
Bučiavo angelo krūtis nepilnametės.


TRYS EILUTĖS

Dvigalvis juodas vyras - gyvulys
(Nuliūdęs senis ir įtūžęs liūtas)
Šaltom oranžinėm akim žiūrėjo
Į saulės padegtus senus medžius,
Kuriems iš kūnų lekianti ugnis
Į dangų kilo kaip daina.
Po jais Minia kvatojo, gėrė ir prekiavo
Ginklais ir puodais, meile ir arkliais.
	O jis rašė pirmą eilutę.

Pamišęs pranašas žiauria barzda,
Kuri dundėjo kaip Vulkano kūjis, -
Iškėlęs delnus virš baimingos žemės
(Delnų šešėliai - dideli vorai -
Per galvas lipo karvėms ir žmonėms),
Pradėjo klykti, kad valstybės galas
Artėja, kad švenčiausių vilnų siūlas,
Nuleistas naktį į skaidrias bangas,
Gaubtam sidabro veidrody parodė:
Į žemę plūsta demonų minia:
Leviatanas, Essas, Asmodeus,
Baalas, Botis, Pruslas, Abadonas,
Agares ir Mercurius quadratus
Sudegins miestą kaukiančia ugnim.
	O jis rašė antrą eilutę.

Kaip išžudytos armijos likučiai,
Per laiko dykumą keliavo metai,
Mėnulio pilvas dilo ir storėjo,
Į dangų lėkė medžiai už langų.
Gaisrai ir maras iškapojo miestą,
Dievai pabėgo rėkdami į girią,
Tuščiam name, šešėlių karalystėj,
	Jisai rašė trečią eilutę.


GRAŽI DIENA

Apelsinai ir glicinijos,
Saulės ašaros - citrinos.
Begalybės tyros linijos,
Amžinybės dainos grynos.

Senas molis miega plytose,
Geria vandenį mirtis,
Ir per linksmą žolę ritasi
Dievo didelė širdis.

Pamiškėj šešėliai jodami
Tyliai kalba su savim.
Jūroj debesys žvejodami
Džiaugias šokančia žuvim.

Danguje šventa Liukrecija
Kelia taurę rausvo vyno,
Ir pagoniška Venecija
Laukia pranašo - delfino.


FILIDA IR FLORA

Mergaitės Filida ir Flora akim kaip polipai
Slidžiom ir saldžiom nuskendusios stovi ir šypso
Dėmėtoj šviesoj, kur juodumas nutaškė mėlynę,
Drumstam katile, kurio vengia žuvys ir žolės.

Rodyklės, prapjovę vidunaktį, austrėms parodo
Užmigusį laiką, negyvą Neptūno senatvę.
Iš degančio laivo dainuodamas girtas jūreivis
Svyruodamas eina jūros dugnu, o gražuolės
Polipais akių ir lūpų medūzomis kviečia
Atplaukti į guolį, išklotą rausvais embrionais,
Jų buvusių meilių negalinčiais gimti paminklais.

Mergaitės kaip motinos švelniai jūreivį paguldo,
O jojo vėlė, plaukdama tarp koralų ir krabų,
Nustebusi girdi šaltų embrionų choralą:
"Non simt formae virginum, sed formae divinae
Et respondent facie luci matutinae".


PAGROBIMAS

Jis pagriebė popierius, šovė, užšoko ant dviračio,
Nuo kojų numušdamas neregį muzikantą.
Sirenų liežuviai nutįso riksmu lig akiračio.
Pabiro pieštukai. Grobikas išlipo į krantą.

Tarnaitė pas ponią įbėgo, nualpusią rado ją.
Grobikas nuo bokšto nušoko, jo salto mortalę
Parodė šviesa ir paleido per eterį radio,
Šaltais hieroglifais užrašė italas Montale.

Ji pjovėsi venas, netekus poemų ir akcijų.
as mėtė pavėjui per kalnus grobikas drąsus.
Policija šaudė į debesis, krūmus akacijų,
Ir šunys kvatodami gaudė šviesas ir garsus.


JŪROS AUDRA

Audra atbėga, griūva krantas,
Benamė, didelė daina.
Dainuoja Lekiantis Olandas,
Ir skęsta raudanti diena.

Per veidą uolai ima lietis
Vėžiai ir bangos šimtmetinės,
Ir šaukia verkiančios lesbietės,
Kad grįžtų mirusios undinės.


GĖRĖJŲ MIRTIS

Jie vėsią vasarą ir žiaurią žiemą gyrė,
Į dangų keldami dainuojančias taures.
Nė vienas angelas jiems skausmo nepaskyrė,
Nė vienas demonas jų namo nesuras.

Bet laikas liejosi  kaip vynas  iš senovės
Dulkėtų butelių, ir sunko jų širdis,
Pavargus nuo džiaugsmų, ir, kai jie gerti liovės,
Jiems puolė ant galvų greita, girta mirtis.


TVANKI NAKTIS

Gėlės, keisdamos formas,
Nebepažįsta savęs,
Žydras nakties chloroformas
Liejasi į gatves.

Širdis herojiškai laikės,
Staiga netenka valdžios.
Medis, pasaką baigęs,
Pradeda iš pradžios.

Kraujas užmigdo ryžtą
Virpančios, nekaltos.
Šilkas rėkdamas plyšta
Ant krūtinės karštos.

Išsipučia rausvos šnervės,
Susprogsta laimė  giliai.
Per dangų skrisdamos gervės
Kalbasi kaip angelai.

Gėlės, keisdamos kvapą,
Nebepažįsta savęs.
Rasa nurieda per lapą,
Visus į rojų nuves.


RAUDONI MEDŽIAI

Raudonų medžių kaip sargų
Apstotas nerandu sau vietos.
Kiekvieną rudenį sergu
Nostalgija ne šios planetos.

Tu nusiminęs nueini,
Tu liūdną savo žingsnį lėtini,
Naktis, galinga ir švelni,
Tau duoda rūbą fioletinį.


ŽIEMOS KELIONĖ

Man žiema pažadėjo rojų
Ir iš ledo nuliejo medžius,
Ir aš baltas į dangų važiuoju,
Ir, kaip vėliavos mano pečius

Apdengusios, šaukia papūgos,
Kad jau baigias ledo giria,
Kad prie rojaus nurimsta pūgos
Ir kad būsiu greit pragare.


KALNŲ AUDRA

Griausmai užgriuvo. Vėjai rankioja
Šokėjus, bėgančius kalnais.
Jauna šakelė mano rankoje
Staiga pavirsta pelenais.

Bedugnėj juodas aidas trankosi.
Žvaigždė akla, žvaigždė sena.
Driados kojos medžio rankose
Liepsnoja mėlyna liepsna.


AKTORIAI

Jums įsakyta eit vaidinti. Gongas
Plieniniais smūgiais meta jus į sceną,
Kur aštrios lempos, krisdamos nuo lubų,
Kaip harpijos pagauna jūsų širdį.

Jūs imat rėkt, ir jūsų balso vėjas
Nušluoja dulkes nuo tamsių kulisų,
Nuo dekoracijų, - pilių ir medžių,
Ir jos apkloja jūsų seną širdį.

Jums reikia pasilsėti. Anonimo
Tarnautojai jus padeda ant stalo.
Kaip savo kūdikį, švelnus graborius
Skardinėj urnoj neša jūsų širdį.


SAUSMETIS

Žolės vyto, gėlės džiūvo,
Šaknys cypė akmeny.
Sausumoj rūstaus liežuvio
Mirė vasara švelni.

Amžinybėn skruzdės bėga.
Krečia lygumas drugys.
Eik atgal per šaltą sniegą,
Tau žiema eiles sakys.


EPILOGAS

Velnias debesį pakausto
Fioletine ugnim.
Mefistofelio ir Fausto
Dvasios eina su manim.

Faustas ieško Margaritos,
Šimtą metų jos ieškos.
Kaip kareivis miršta rytas,
Rėkia, persmeigtas šakos.

Velnio darbas padarytas,
Teka saulė tarp ragų.
Kaip papūgos mirga rytas,
Šokinėja ant šakų.

Margarita šaukia Dievą,
Bijo meilės nuodėmių.
Jis mergaitei duoda pievą,
Pilną žydinčių dėmių.

Auf der Wiese tanzen Maedchen,
Jedes weigt ein totes Kind.
Glaubst du wirklich, liebes Gretchen,
Dass die Toten froehlich sind?


KARO PRADŽIA

Maža gyvatė miegojo, tėvų netekus našlaitė,
Pranašo plonas liežuvis džiaugsmą tarp lapų sėjo,
Vakaras griuvo po liepa, viltį artojų palaistęs,
Chloras, anglis ir deguonis stikliniam karste ilsėjos.

Maža gyvatė pabudo, riksmas nubėgo per rinką,
Sprogimas ranką raudoną ant kontinento padėjo,
Žvejai ištraukė sireną, klykiančią, girtą, laimingą,
Deguonis ir vandenilis didelį darbą pradėjo.


SVEČIAS IŠ MĖNULIO

Jis nusileido iš dangaus virve
Karališkon pilin. Šiaudinis stogas,
Norėdamas užkirst plėšikui kelią,
Pradėjo degt.
		Prie tvenkinio nubėgęs,
Jis puolė semti vandenį. Staiga
Pragydo gulbė keldama namus.

Jis atspindžiui nukirto galvą, šoko
Ant stogo, užgesino šiaudus. Aklas
Karalius ėmė kelti karalienę,
Kuri gulėjo demono glėby,
Sapnuodama, kad įžengė į dangų
Ir Dievas duoda jai sparnus. Plėšikas
Įsakė jam parodyt karūnas.
Nė vienas nepasakė, kur karūnos.

Jis prikalė karalių prie grindų,
Jis demoną prigirdė tvenkiny,
Ties veidrodžiu pakorė karalienę.
Nė vienas nepasakė, kur karūnos.
Jisai apliejo stogą benzinu,
Ir gaisras ėmė šokti ir dainuoti
Kaip girtas elgeta.
		Jisai, užšokęs
Ant motociklo, nulėkė dangum.
Tiktai dabar, užtrukęs visą naktį,
Pasibaigė mėnulio užtemimas.


ITALIJA

Kaip Laokoonas su gyvatėm,
Turime su liūdesiu kovot.
Ėjom per Italiją, pamatėm
Rausvą smuklę, nutarėm nakvot.

Naktį laužės vynuogės pro langą,
Kalnas Dioniso augalų.
Rytą vėl keliavome per lanką,
Kupiną gėlių ir angelų.

Tyliai grojo rytmečio trimitai
Garbei iškeliaujančių svečių,
Ir auksiniai Renesanso mitai
Ėjo su vainikais ant pečių.


KONCERTAS

Virš aukso lauko vyturėlį
Dievai paleido pilną juoko,
Kai grojo Angelas Corelli
Sonatą, skrendančią con fuoco.

O šiandie įneša maestro
Į sceną fraką, tartum grabą,
Ir verkia senės viso miesto,
Ir marmuras kaip lapas dreba.


KARŠTI ŠALTINIAI

Mokslo pakrikštyti medžiai parke lotyniškai gieda,
Lapų lopšy paukščiukai kalas ne savo noru,
Aklas mėnulis šoka kaip cirko liūtas pro žiedą,
Ir lustitia šnibžda: "Sum fundamentum regnorum".

O respublika - linksmas namas, viešas dalykas.
Ilgas driežas ant tako guli kaip Jobas plikas.

Miestas bėga į kalną, šokdamas per vynuogynus,
Bet, nepasiekus viršūnės, ugnis jam užkerta žadą.
Chemija dirba garuodama, požemy užsirakinus,
Garas kankinio kūnui nemirtingumą žada.

Parke kriokdamas skroblas kaizerio galvą glosto,
Kaizeris laimina miestą ir verdančią sierą uosto.

Degantis saulės vežimas krenta į juodą bažnyčią,
Vario velniai ir gyvatės nuo durų katedron plūsta,
Wagnerio smuikai putodami liejas per skęstantį Nietzschę,
Tragiška uvertiūra: "Also sprach Zarathustra".

Paralitikas veda rausvąją Paranoją,
 "Veni, Creator" vargonai vestuvių bukete groja.


VENECIJA

Jie bangoj pakyla iš lėto
Paauksuoto stiklo tvane:
Ticianas ir Tintoretto
Ir gondolų juoda minia.

Gedulingi gondolų kūnai
Girdi šauksmą mirties balsų.
Ties kanalais mato lakūnai
Vario arklius tarp debesų.

Iš lėktuvo iššokęs, angele,
Nuplasnok vandenų keliais
Ir išgirsi beprotę anglę:
"What a beutiful British place".

Stangrūs vėjai prie burių limpa,
Saulė rodo kelią laivams,
Vandeny dainuojanti nimfa
Šypsos savo akliems dievams.

O dievai nesupranta juoko,
Net akliems žiūrėti skaudu:
Marmurinėm sraigėm barocco
Šliaužia klasišku fasadu.


ŽAIBAI IR VĖJAI

Žaibų ir vėjų sudraskytos upės
Nuo juodo kalno krenta į mane,
Ir sakalas, ant debesio nutūpęs,
Pamatė vakarą dangaus dugne.

Žaibai ir vėjai neša mano širdį,
Nežinančią nei meilės, nei klastos.
Ją saulė pamaitins, lietus pagirdys,
Jai mėnuo vario antkapį atstos.

DIENA PAJŪRY

   Juodame atminties labirinte netikėtai žybtelėjusi lempa nušviečia tolimą vasaros dieną, atsigulusią tarp ryto ir nakties, - jos liniją, judesį ir spalvą.
   Naujagimė banga, pražilusi ir apsiputojusi iš pykčio, puola džiaugsmingai lojantį šunį.
   Prikrautos mieguisto aukso, baltos jachtos, įkypai eidamos prieš vėją, paleidžia per dangų vėliavas ir žuvėdras.
   Vakaras palaisto lapus iš nedidelio įskelto ąsočio ir pastumia taku ropoti mėlyną lėtą vabalą, spindintį neįtikimai linksmai - kaip tobulos laimės pažadas.
   O naktį - su smėliu sumaišyti, kaskart geriau pažįstami pabučiavimai ir jauki kalba niekada neužmiegančių krūmų, atidavusių įmantrų savo šakų piešinį ir jų silpną fioletą nepasotinamiems vidurnakčio dievams.


VILTIES ŽLUGIMAS

   Paskutinio kosmoso juodos dykumos pakrašty vilties augalas - spes metaphysica, dygus ir sausas kaip ežys, prisiglaudęs tarp uolų, tikisi, pralaukęs amžinybę, sužaliuoti naujam gyvenimui.
   Begarsės smėlio srovės neskubėdamos užpila jį, ir Aquarijaus žvaigždynas, plaukdamas pro šalį, apvertęs tuščią urną, papildo pavargusio laiko atsargas.


MADONA SU MUSE

   Už jos pečių - nukritusi iš dangaus auksiniai mėlyna upė, prie kurios kaip žalių avelių būrys bėga nuo kalno garbiniuoti medžiai ir kurioj miniatiūrinis raitelis girdo žiogo didumo žirgą.
   Praskleidusi perlais ir safyrais pražydusį purpurą, ji paduoda geltonam kūdikiui rausvą rutulinę krūtį, kurią jis abejingai žinda, niauriai žiūrėdamas į marmuro baliustrada ropojančią musę.
   "O, kad žmogaus protas, kad jo širdis galėtų suprasti jos skausmingai mistišką šypsnį!" - rašė von Bock. (Vaiko pirštus, kurie kaip replėm žnybia motinos kūną, dengia jo dešinysis petys.)
   Vidury nakties, kai vienintelė lempa cyptelėjusi perdega paluby, madona išeina iš rėmų, praeina pro girtą Rubensą ir žiaurų Goyą, leidžiasi laiptais į rūsį ir deda vaiką į juodo bazalto poliruotą asirišką vonią. Pajutęs akmens šaltį, jisai pradeda klykti, bet prieš ją jau prasiveria paslaugios durys, ir jinai, zirziančios musės lydima, išeina į neono šviesoj plaukiančią, tirpstančią, nykstančią gatvę.


GREITIS

   Suliejęs laiką ir erdvę į vieną tiesiąją, drebančią dideliame vėjyje, greitis, trenkęs per gamtovaizdį geležine ranka, žiūri, kaip medžiai ir stulpai, užsimerkę iš baimės, lekia kaukdami į savo neišvengiamą likimą.


ŽVAIGŽDĖ, SAULĖ, MĖNUO

   Kabareto žvaigždė Viola d'Amore (Violet Dam), kuri niekuomet negirdėjo apie Vivaldi, išeina į sceną, apsivilkusi dūmais ir žvynais - plojimų ir gėrimų įkaitintam debesy, žibalinių akcijų aureolėj. Virsdama riksmais, gesinančiais veidrodžių šviesas, ji abiem rankom griebiasi už storo prožektoriaus spindulio, kad nesugriūtų. Saulė ir mėnuo meldžiasi danguje, susirūpinę jos likimu.


MIESTAS

   Dešimties mylių gatvė, tiesi ir greita kaip šūvis, ritmiškai atsikvėpdama ties tiltais, lekia nesustodama į padūmavusias perspektyvas, dviprasmiškas kaip prostitutės malda.
    Transe nugrimzdusios katedrų chimeros, laukiančios žiemos, mato linguojančias ir skęstančias vandeny savo pajuodusias galvas.
   Dūmai kyla į dangų kaip šventieji.
   Barzdoto senio vaikai, variniai genijai, iškėlę trimitus į pilką mėlynę, trimituoja apie svetimas pergales.
   Pasiekę trisdešimtą aukštą, stiklas ir plienas pradeda trūkčioti veidrodinėm dėmėm kaip į krantą išmestos žuvys.
   Purpurinės ir oranžinės gėlės, suvarytos į cemento kvadratus, įžūliai žydi mėsingais natiurmortais, ir tikra bitė, akmens gadynės instinktų vedama, droviai zirzia ties jomis laboratoriniame didmiesčio ore.


ŠVIESA

   Mirties tarnaitė - šviesa, sudžiūvusi ir kantri kaip sena vienuolė, negirdimu žingsniu įeina į varpinę ir mato žilą balandį - užsimerkusį, laukiantį mirties: pirmo smūgio iš penkių tonų vario, kabančio virš jo galvos.
   Meilės tarnaitė šviesa, įskridusi pro langinės plyšį, aukso smūgiu nukerta bufeto kampą ir porceliano melodija nučiuožia per rokoko fleitininko kojas, kuris, atsiklaupęs prieš dieviškąją Filli, groja iš auksinių gaidų, surašytų jos keliaraiščiuos. ("Jis lieka ištikimas jį nužudžiusiai širdžiai. Ir tamsybėj kvėpuoja šviesa tos saulės, kurios jis ilgis." Crudeli - fideli, amore - dolore, cor ardor.)
   Šviesa nutraukia nuo lango mezginių užuolaidą ir paleidžia plaukti putotu debesiu ties gatve. Pintinė iškrenta moteriai iš rankų, ir jinai, siaubo elektros perverta, sustingsta vidury aikštės. O debesis, plevendamas snieginiais sparnais, gieda gulbės balsu, pasižadėdamas rytoj sugrįžti.


SAPNAS

   Klausytojus užlieja akmeninė tamsa, kaip prieštvaninio driežo vėlę, įmūrytą į geologinės epochos gelmes. Salės dydį statulos jaučia vien iš balso, aidinčio erdvėj, pavirtusioj miegančia klausa. Plieno lakštingalos kabo ties jų galvom, laukdamos savo eilės.
   Balsui pradėjus kalbėti apie "zoną, kur horizontalinės normalių ir liečiamųjų kontaktinių jėgų projekcijos yra nukreiptos į visas puses", Vulkanas smogia degančia ranka, balsas nutrūksta kaip siūlas, užsidega sietynai, lakštingalos pragysta plieno koloratūrom devintame danguje, ir šviesos pažadintos statulos ima deklamuoti staiga praregėjusioj erdvėj:
   Nuo žaibo žūna pragaro idėja,
   Tarp integralų vystanti šaknis,
   Iš tos šaknies pražysta orchidėja
   Ir nušviečia pasaulį kaip ugnis.


VAZĖ

   Triumfuojančioj erdvėj, apribotoj tobulo vazės kūno, du drakonai išlėkė virš bangų, kovodami dėl perlo, riedančio vazės pečiais.
   Pavasarinė jūra atidavė jiems švelniausią savo mėlynę, gyvatės - įtūžusių kūnų kilpas, ir demonai - pragariškus dantis.
   Perlui dingus suktame kaip kriauklė raudonam debesy, drakonų pyktis virsta liepsnom, lekiančiom pagal ritmą tolimų jūros bangų.
   Įrašai: Išmintis, aukštesnė už visus žvaigždynus. Nesuskaitomi turtai ir amžinas pavasaris. Padaryta Senovinio Mėnulio Paviljone, didžiojo Čingo dinastijoj, viešpataujant imperatoriui K'anghsi.


PILKA DIENA

   Ūkanos. Dangus ir žemė - pilkas vilnų kamuolys, mieguisto laiko stumiamas, tingiai rieda per neįžiūrimas, balso nustojusias erdves. Bet nematomas paukštis dingusiame sode atkakliai ima šokdinti tris-keturias gaidas, kol migla neryžtingai suyra, ir Bonnardo paletėj gimusi diena deda ant žolės ir ant suolo geltonas, fioletines ir atsargiai mėlynas dėmes, - vėsią įžangą į ateinančio vidudienio auksą ir purpurą.


DOMENICO SCARLATTI

   Mes visi, kurie laukiame sonatos, atplaukiančios - kaip žuvis - variniais nematomais kanalais, pradžioje turime stebėti lunatišką automatų veikimą.
   Liesa patefono rankutė pakyla, sekundės daliai pakimba ore ir abejingu tikslumu nuleidžia adatą į poliruotu granitu žibantį diską - į Domenico Scarlatti kapą.
   Čembalo srovė teka šilkinio metalo upeliu elektros nurodyta kryptimi, ramiai dainuodama net ir liūdesy, tiktai sulėtindama bėgį. Sonatos arpeggio, kurie pasakoja apie Andalūzijos sodus, gyvena alchemijos sukurtame poliariniame ore, kur tonai švyti kaip šiaurės pašvaistė, ir sonata, užtrukusi tris minutes ir devyniolika sekundžių, sugrįžta į Domenico Scarlatti jai vienai pažadėtą, nesunaikinamą, tobulą tylą.