Henrikas Radauskas


Žiemos daina


ŽIEMOS DAINA

Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais,
Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais
Apsitvėrė žiema, - neįžiūrimais aukščiais,
Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais.

O eilėraštis gimsta - kaip vėjas - iš nieko
Ir skambėdamas bėga pusnim neramus,
Bet negali daina prasimušti pro sniegą
Ir sugrįžta - kaip vėjas - į savo namus.


ŠVILPYNĖS

Kaip blyksi rytmečio akmuo!
Kaip laikas teka šakomis!
Tai nepažįstamas piemuo
Švilpynėm kalba su mumis.

Tai nupjautų šakų balsai
Tave užlieja sūkuriais
Pavasarių. Tu pailsai
Nuo riksmo gluosnių, su kuriais

Jaunystėj šokai paupy,
Ir nešė jus banga trapi
Kitos švilpynės, išpjautos
Ir žydinčios žievės šiltos.


GĖLĖS AUDROJ

Lietus išpylė žalią spalvą
Ant medžių, ir drauge su ja
Dvi baltos rožės purtė galvą
Kaip širmas žirgas lietuje.

Audros dievaitė žaliaakė
Per sodą pralėkė linksma.
Ji juokėsi ir kažką sakė,
Žaibais žibuokles plakdama.

Dangus, įtūžęs kaip Otello
(O, mauro tragiška aistra!),
Granitą trupindamas šėlo
Erdvių beribiam teatre.

O nusigandusi gražuolė,
Žydra Desdemona, trapi
Ir virpanti neužmaršuolė
Tarp nendrių verkė paupy.


AFRODITĖ IR NARCISAS

Nei mėnulio, nei žvaigždžių,
Nei gėlių, nei angelų.
Šventą žiemą, šaltą dieną
Baltu vieškeliu einu.

Saulė bėga danguje,
Vėjo rankos gaudo ją.
Plyšta plazdantys šilkai:
Miglos, ūkanos, rūkai.

Ir nuoga, kaip Afroditė,
Sidabrinė saulė švyti,
Ties numirusia žeme
Šypso šypsena ramia.

Ir be rūbų, kaip Narcisas,
Stovi nuogas miškas visas,
Lieknos liepos ir klevai -
Balto marmuro dievai.


SAULĖS DARBAI

Tyliai šlamančių medžių poros
Svyrinėja lauko gale.
Juos užlieja laimingas oras,
Visagalės saulės galia.

Ji nuglosto žydinčią liepą,
Jai paduoda viedrą vandens,
Ji didžiuliam ąžuolui liepia
Jai uždėt rankas ant liemens.

Nuramina raudančią žolę
Jos ranka šilta ir švelni,
Užaugina žuvį gražuolę
Ežerų žydram šuliny.

Lieja šviesą lekiančios svirtys,
Vėjai veža aukso ratus,
Ir prasiveria žalios širdys,
Ir nuo medžių teka medus
Į visus pasaulio kraštus.


VAKARO LIETUS

Švelnų, liūdną lietų
Vakaras paliejo.
Tūkstantis poetų
Laukė ir tylėjo
Ir bijojo: lietūs
Skleidę liūdesį paliaus,
Eilėse neradę vietos,
Vėl į dangų nukeliaus.


ŽIEMOS PASAKA

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.


SKENDUOLĖ

Merga pavargusiom spalvom
Saulėlydžio ugningas garbanas,
Jo liepsną lyjančią pagarbinus,
Į jūrą skęsta negyvom
Akim, virpėdama pasineria
Į gailiai giedančius dažus
Ir jaučia didelio akvariumo,
Kurs nori mirti, pirmą nerimą,
Ir glosto bangą rankos neriamos,
Ir tyška vakaras gražus.


VASAROS DIENA

Derlingi Vasaros plaukai
Kviečių bangom į žemę krito.
Tu rankoj degančioj laikei
Akordus apgaulingo ryto.

Auksinės žirklės tingiai kirpo
Dangaus avis. Šnerėjo varpos.
Aukštoj tyloj kaip vėjas tirpo
Nebijančios numirti arfos.

Upelis bėgo pagal liepą,
Virpėdamas visom stygom.
Undinė juokdamasi liepė
Pašokt melodijom nuogom.

Klajūnas muzikas girdėjo
Balsus dangaus, vandens ir javo
Ir juos simfonijon sudėjo,
Ir ji šlamėjo ir žaliavo.


PAVELDĖJIMAS

Paukščio forma ištirpo vėjy,
Spindulių sūkury ties jūra,
Ir jo balsą perėmė oras,
Kurs nustebęs, džiaugsmingai gieda
Apie didelę, spindinčią žuvį,
Apie žalią palmę ant kranto,
Kurioje tas paukštis tupėjo,
Nuo kurios pakilo į dangų.


RUGSĖJIS

Ramaus vidudienio auksinės naginės
Per tuščią lauką brenda neskubiai.
Švelnus rugsėjis migdo mano smegenis,
Kur baigia degti vasaros drugiai.

Atsiminimai, ūžę medžių lapuose,
Nukrito žemėn: praeities nėra.
Rytoj iš ryto aušrą dengs sušlapusi
Nuskurusio lietaus skara.


ŽIEMOS DARBAI

Žiema sminga žemėn kristalais
Ir nučiuožia ledo stalais
Ir pabyra brangiais metalais
Ir prabyla apaštalais:

Auksaburniais, sidabraburniais
Vakariniais vario varpais -
Ir į pusnį rausiasi kurmiais
Ir vadinas visais vardais:

Deimantinės mirties arsenalas,
Ir plėšrių planetų karai,
Ir šviesa, ir pasaulio galas,
Ir fantastiški vakarai.

Žemė skrenda erdvėj be pastogės,
Skaldo medį speigai karšti.
Skambalais pavirtusios rogės
Subyrėjo dangaus pakrašty.


KALNUOSE

Paglostei debesį kaip paukštį,
Ir jis pragydo kaip gaidys.
Pakilk dažniau į tokį aukštį,
Kur liejas baltas rytmetys,

Kur debesų vilnonės kojos
Praeina miegančiais veidais,
Kalnai lavinomis mazgojas
Ir žuvys žaidžia kaip kadais,

Kai dar jauna gražuolė Ieva
Gyveno žemės vidury,
Per dangų bėgo kaip per pievą,
Ir tu gyventi taip turi.


LAUMĖS JUOSTA

Einu per lauką ir regiu
Laumės juostą ant rugių.

Drėgnoj erdvėj - varinės vielos.
Ant jų linguojas paukščių sielos.

Nudžiugę šnekasi ir čiulba
Aplinkui telegrafo stulpą

Numirusį ir septyniom
Spalvom pakyla ties galvom

Ir skrenda alpstančias drugiais
Į laumės juostą ties rugiais.


DVASIŲ BALADĖ

Girios senos kaip vandenys. Samanos.
Klaidžios pasakos kurčio pušyno.
Miško dvasios, kur kalba nesąmones
Ir kurios savo vardo nežino.

Jos užgimę audroj vakarykštėje,
Išsivertę iš degančio kelmo.
Jas griaustiniai maurodami krikštijo,
Joms durnaropės byra iš delno.

Apsisiautusios rūkstančia tunika,
Kaukia jos per miškų karaliją
Ir išgąsdina vaiką ir kunigą,
Kurie velnio ir angelo bijo.

Jos paukščiuką nuo epušės nuspiria,
Nugramzdina į vandenį - nuogą,
Pamaitina gyvatę ir musmirę,
Prinokina nuodingąją uogą.

Jos nutūpusios užburia ąžuolus
(Iš tų medžių bus pjaunamas karstas)
Ir murmėdamos maišos kaip mašalas,
Ir į dūmus pavirsta jų barzdos.

Girios senos kaip vandenys. Samanos.
Klaidžios pasakos kurčio pušyno.
Miško dvasios, kur kalba nesąmones
Ir kurios tikro Dievo nežino.


UOSTAS

Vidudieny kaip briliante
Man uždarytam akys anka.
Žiaurios šviesos pilna pakrantė:
Vinių, stiklų, kinžalų šventė, -
Kas man išties pagalbos ranką?

O garlaiviai ir garvežiai
Sirenom raižo orą trankų,
Ir čeža krabai ir vėžiai
Žvejams tarp akmeninių rankų,
Ir negrų rėkianti minia
Lyg peiliais perduria mane.

Karštos šviesos pilna pakrantė.
Kas ugnį debesiu užties,
Padės sulaukt šaltos nakties?
Žaibų, liepsnų, žarijų šventė.

O jūra supasi laivais
Ir žiba veidrodžiais kreivais.


ROŽIŲ GARBINTOJOS

Melodingas pavasaris miršta balčiausiose gulbėse, -
Net malūnas prie tvenkinio liovėsi malęs ir ūžęs.
Ir, išgirdusios kvepiančių krūmų beprotišką čiulbesį,
Žydrus plaukus paleidusios, meldžiasi rožėms meilužės.


ŽIEMOS MIRTIS

Nuo fioletinės šakos į žydrą sniegą
Žiauri lakštingala isterišku balsu
Nukrito juokdamos, ir skambios upės bėga
Per pievą, virpančią nuo mirgančių šviesų.

Fanatiškų gėlių miškai į orą šauna,
Rubino žiedlapiais raižydamos stiklus
Vasario veidrodžių, ir veda žiemą jauną
Į mirtį degančią pavasaris vikrus.


GEGUŽIS

Naktį griausmas topolį spiritu palaisto.
Žemėj sklinda karštas kvapas nuodėmingo vaisto.

Garsiai - kaip granatos - sprogsta pumpurai.
Jau iš anksto matos: baigsis negerai.

Miškuose šaltiniai muša kaip šampanas,
Krūmuos griuvinėja pasigėręs Panas.

Žemė ūžia bitėm, žaidžia vabalais,
Upėj plaukia debesys putotais gabalais.

Plazda žalios telegramos vieškelių stulpuos,
Ir numirėliai neramūs gieda žydinčiuos kapuos.


ŽIEMOS PRADŽIA

Vėsaus vidudienio violončelė
Klevams per veidus plaukė kaip lietus.
Ramus ruduo nuo žemės atsikėlė,
Atkėlė verkiančius dangaus vartus,

Ir ėmė suktis popierinės rožės
Aplink tą muziką, kuri, -
Kaip moteris, nusilpus nuo hipnozės, -
Pradėjo migti sniego sūkury.


ŽIAURUS PAVASARIS

O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles
Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos!
Lengvoj mėlynėje siūbuoja pakaruoklis,
Jo siela rojuje, jis rojaus neparduos

Nei saulei, mokančiai už viską grynu auksu,
Nei žemei, metančiai jam tūkstančius žiedų.
O aš imu tikėt, kad rudenio sulauksiu,
Nes tam pavasary ramybės nerandu:

Toj vėjų krautuvėj, dalinančioj žibuokles
Poetų mindomuos pavasario šlaituos,
Kur aklas elgeta, linguodamas sūpuokles,
Kvatoja prieglobsty fanatiškos gamtos.


ŽIEMA IR VASARA

Kaip buvo viskas šilta ir apskrita:
Dangus ir saulė, kriaušės ir vynuogės
Ir lengvo debesio pavėsy
Laukiančios meilės mergaitės krūtys.

Ruduo sutraiškė verkiančias vynuoges,
Žiema nubarstė kalkėmis lygumą,
Ir saulė, miręs rojaus paukštis,
Akmeniu krenta pro mano langą.


MONOLOGAI

Kaip su virėja ar skalbėja
Daržely kalbasi žiedai,
Taip su savim aš pats kalbėjau:
Neįtikimai paprastai.

Virėja virė aukso košę,
Dangus mirgėjo katile, -
O man išsiskleidė kaip rožė
Žvaigždė, nutiškusi šalia.

Skalbėja skalbė baltą sniegą,
Tekėjo putos per kraštus, -
Srovė kvatodama įbėgo
Į mano liūdinčius raštus.

Matau virėjas ir skalbėjas,
Jų balsą tolimą girdžiu.
Pats su savim pasikalbėjęs,
Krentu į sūkurius žvaigždžių.


LUNATIKĖ

Ji stovėjo aukščiausiam bokšte
Ir kalbėjo su mėnuliu.
Jai tarp rankų skleidėsi puokštė
Fosforinių miego gėlių.

Žemėj rėkė našlys, jos vyras,
Žemėj springo našlaičių malda.
Mėnuo buvo šaltas ir tyras
Ir liepsnojo - kaip visada.

Žalios žvaigždės kvepėjo kaip rūtos,
Švelnios gelmės ją šaukė vardu,
Visą erdvę užliejo putos,
Sukapotos aukso kardu.

Mėnuo ją pripildė lyg indą,
Ir nualpus, plaukais palaidais,
Ji blyškia kometa suspindo
Ir nuskrido elektros laidais.


MECHANIŠKAS ANGELAS

Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos:
Valdyti žaibus, parnešti duonos ir vyno,
Žiūrėt pro langą, kaip sienom laipioja gaisras,
Kalbėt su lempom apie senas gadynes.

Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos:
Kas šimtas metų pašert ant bokšto chimeras,
Iš lėto žengti, kad nežvangėtų metalas,
Miglom apvilkti šąlančias kariatidas.

Mechaniško angelo pareigos sudėtingos:
Užremti duris, neleisti Mirties į vidų,
O jai įėjus, parodyt miegantį brolį
Ir ją įtikint, kad jis neturi sielos.


DOVANOS

Koks stebuklingas palikimas!
Koksai nepaprastas likimas!
Man mūzos neša dovanų -
Neišsipildančių sapnų,
Neišsibaigiančių troškimų,
Ir vandenyno balsą kimų,
Ir laimę, - ji dar neatėjo, -
Ir laivo burę, pilną vėjo.


LIGONINĖS PARKE

Pro ligoninės langą chloroformas
Iš sudužusio butelio teka
Į vakaro sodą,
Ir užmiega topoliui kojos,
Ir jo rankos sapne paklysta.

O radastų žiedų taurelės
Gaudo orą tarytum žuvys, -
Krūmas krūpteli ir pasvyra,
Dar kabinas šakom į žemą
Debesį ir susmunka.

O lakštingala nebegali
Iki trijų suskaičiuoti:
Trečioj trelėj melodija pakrinka,
Į geltoną tvenkinį krinta,
Ir iš karto sodas nušvinta:

Aš degu vaškine grabnyčia
Prie savo kabančio karsto
Ir plaukiu į bedugnę dėžę.
O bokštelyje vėjo rodyklė
Paklaikusi blaškos ir girgžda
Chloroformui nuvyti maldas
Už radastą, lakštingalą, topolį
Ir, užmiršusi mano vardą,
Isteriškai sukas ir cypia
Ir paspringsta.


ATSIMINIMAI

Mes kalbėjom apie žiemą, nors žiemos seniai nebuvo,
Mes kalbėjom apie lietų (o lietus seniai išdžiūvo),
Mes kalbėjom apie meilę, - apie tą, kurios nėra,
Ir žiūrėjom, kaip bokaluos lūžo gęstanti aušra.


STATULA EINA PASIVAIKŠČIOTI

Herojaus statula, pavargusi,
Danguj stovėti nebenori, -
Ji žengia žemėn užsimerkusi
Ir neša žalvarinį svorį

Akmens gatve, ir drumstos ašaros
Seniems namams per skruostus ritas,
Ir siaubas, juodas tartum rašalas,
Patvinsta, ir užgęsta rytas.

O vyskupas ir gubernatorius
Kareivių ir maldų neranda,
Ir tik per aikštę nimfos keturios,
Paminklo palydovės, skrenda

Ir moja žemei. O jisai,
Kaip reikiant vaikščiot neišmokęs,
Sugriauna gatvę ištisai.
Ir tyla mirštančių balsai,
Ir tiktai mažas vaikas juokias.


POETAI ROMANTIKAI

Melsvą rožių bukietą ant stalo
Vakaras pastatė ir pripylė
Rausvo vyno klevui į bokalą
Ir rasom aptaškė žolę tylią.

Ir ištirpo sodai tartum sniegas,
Ir poetai soduose ištirpo.
Jiems užliejo širdį šiltas miegas,
Kur eilėraščiai kaip vaisiai sirpo.

Noko kriaušės, obuoliai ir vyšnios,
Rožių kvapas ant šakelių supos,
Svaigo spalvos vakaro neryškios,
Migo vyno paragavę lūpos.

O poetai plunksnas pasidažė
Į upelį, kurs per dangų bėgo,
Ir sidabro rašalu parašė
Šnerančią poemą apie miegą.


ŽODIS

Jie kirviu sukapojo žodį,
Užrakino vario raktu,
O jis mūro akmenį skrodė
Nemirtingo žingsnio taktu.

Prieš jį puolė javai ant kelių
Ir nutilo paukščiai, kada
Jis aidėjo aklų trobelių
Sidabrinės dainos gaida.

Jį už ančio nešėsi vaikas
Vakarų aušros ramume,
Jį augino didelis Laikas
Šaknimis po gruodžio žeme.

Saulė pramušė plutą švino,
Sultys ėmė ūžt kaip kadais,
Šakomis padangę užtvino
Ir užpylė žemę žiedais.


SAULĖLYDIS

Sumaišęs vėją su vynu,
Išgėręs, gatvėmis einu,
Ieškodamas lengvos širdies,
Linksmos, karališkos mirties.

Į dangų bėga kaminai,
Per dangų nuskrenda varnai,
Veidai dainuojančių draugų,
Drugiai iš moterų plaukų.

Padangė liejasi variu,
Aš orą degantį geriu,
Man graso peiliai žiburių,
Aš jokio ginklo neturiu.

Aš ieškau šypsančios mirties.
Kas rojun kelią man nuties,
Ateiti laimei įsakys,
Užmerks nustebusias akis?


FLEITA

Bacho fleita gieda apie mirtį
Kaip apie pavasarį - ramiai.
Dėkis daiktus. Tenka atsiskirti.
Tu be reikalo gimei.

Nesidėk daiktų, nes jie palieka.
Fleita čiulba vis linksmiau
Apie mirtį, apie dangų, apie nieką,
Apie laimę, kad be reikalo gimiau.


ARLEKINO MIRTIS

Fioletinis arlekinas
Plaukia vakaro debesy.
Žemėn liejas dangus kaip vynas
Ir daina liūdna ir šviesi.

Nuo garsų jo graudžios gitaros
Lūžta trapūs kūnai žolių,
Ir pasaulis ledinis daros,
Ir aš pats kvėpuot negaliu.

Mes išgirstam atūžiant mirtį,
O jis dedasi negirdįs,
Ir jam meta tiesiai į širdį
Skambią ietį greita mirtis.

Žemėn teka kraujas ir vynas,
Žemėj rauda medžiai visi:
Fioletinis arlekinas
Miršta gęstančiam debesy.


AUDRA

Liūdnų miškų rūstus kirtėjas,
Į juodą girią šoka vėjas,
Ir krenta lapai ir lašai,
O tu eilėraštį rašai.

Ir skamba šakos tartum stygos,
Ir maišos miško senos knygos,
Per dangų liejasi dažai,
Ir tu eilėraštį rašai,

Kad jūroj skęsta baltos burės,
Kad plyšta debesų kepurės, -
Bet tau to vėjo per mažai,
Ir tu eilėraštį rašai:

Nuo tavo kirčių siunta vėjas,
Ir tau dangus vulkanais liejas,
Ir dega girios ir laukai,
Kuriems tu žūti įsakai.


NEMIRTINGUMAS

Tu gyvenai, tu vaikščiojai kadais
Po žiaurią žemę su skambiais skliautais
Ir nuėjai atgal, iš kur atėjęs,
Ir tavo kapą lanko aklas vėjas
Arba lietus. Ir tu girdi: nauja
Rūsti sonata bėga lietuje,
Ir tu drebi, tu nori užrašyti,
Bet nedrįsti net popieriaus prašyti,
Nes mirusiems įsakoma gulėti,
Nes jie privalo amžinai tylėti.


VAKARAS  NEAPOLY

Prisigėręs Lacrimae Christi,
Jis išeina ir ima kristi.
Vėjas vaikšto dangaus gelmėm,
Aptaškytom rausvom dėmėm.

O bella Napoli!

Jis Venerai puola ant kaklo,
Jis užmiršo amore sacro.
Rausvos lūpos, rausvi laivai,
Ir vulkanas rūksta rausvai.

O amore profano!

Jis mėgina keltis ir griūna.
Rankos glosto dievišką kūną.
Pro erškėčius ir pro vinis
Tyliai liejas rausva ugnis.

O amore sacro e profano!


KELIONĖS PATARIMAI

Išsemk lig dugno šimtą šulinių,
Papjauki bandą jaučių plačiaragių,
Sušluoki miltus iš visų malūnų
Ir susikrauki visa tai į laivą.
Draugų drąsiausių būrį pasirink
Ir dešimt metų plauki per marias
Pradžioj pietų šalin, paskui į rytus.

Kai iš vandens Juodų Erelių krantas
Išners, paruošk strėles, lankus ir ietis,
Nes tie didžiuliai paukščiai puola laivą
Ir įgulą išgrobsto. O Gigantų
Priplaukęs šalį, suk toliau nuo žemės:
Jie nuo kalnų uolas į jūrą mėto
Ir daug laivų yra padovanoję
Žuvų vaikams žaislelių vietoj.

					Jeigu
Laimingai seksis, pagaliau atplauksi
Į Amžino Pavasario salas.
Tos dvynės salos guli vandeny,
Kaip seserys susikabinę rankom,
Ir spindi saulėj vaisiais ir gėlėm.

Ten imki šilką, perlus, dramblio kaulą,
Ugningais kūnais moteris, kad kelias
Atgal atrodytų trumpesnis, tik
Nelieski melsvo katino ir žydro
Mėnulio, kuris kaba taip žemai,
Kad jį beveik gali pasiekt nuo stogo.
Nes katinas ir mėnuo - tų salų
Dievai, - kas juos norėtų grobti, žūtų.
Jie vienas kitą myli: kiaurą naktį
Mėnulis, katinui medžiojant, šviečia,
Parodo jam peles ir paukštelius,
Ir tas jų prisiėda ligi sočiai.
O brėkštant rytui, katinas, įlipęs
Į aukštą medį, mėnesį užmigdo
Niurnėjimu švelniausiu ir paskui,
Kad niekas jo nesutrukdytų, saugo.

O žmonėmis, kaip ir visi dievai,
Jie nesirūpina, - jie baisiai skuba
Ir patys vos suspėja apsidirbti.


POETUI

Kaip saulė gęstančiame kosmose,
Pajuodusių žvaigždžių pavėsy, -
Taip tu palikusiuose posmuose
Ramus ir vienišas stovėsi.

Planetos painiosis voratinkly,
Prieš mirtį zyzdamos kaip musės,
Ir tu, kurs amžinybe netiki,
Ir tavo veikalas, uždusęs,
Įšals leduos.


AKMENĖJIMAS

Nežinau, mergina ar kolona, -
Tamsumoj negalėjau atskirti,
Bet jutau jos liemenį ploną
Ir girdėjau negyvą širdį.

Iš dangaus nusileido balandis
Ir, nutūpęs ant mirusios rankos,
Virto akmeniu ir nusigandęs
Matė, kaip marmuro bangos
Užlieja erdvę ir laiką,
Ir pats Dievas jų nesulaiko.


ADOMAS IR IEVA MŪSŲ LAIKAIS

Ima švisti pasaulis blogas,
Jam per veidą liejas aušra,
Triumfuojanti kaip teologas,
Kurs įrodė, kad Dievas yra.

Saulė eina per žalią pievą,
Jos auksinį žingsnį girdžiu,
Šiltas vėjas šukuoja Ievą
Po pražydusiu ievos medžiu.

Spinduliai per bangas nuslysta,
Purpurinė šoka aušra,
Triumfuojanti kaip ateistas,
Kurs įrodė, kad Dievo nėra.

Drąsios burės į ugnį skrenda,
Jų nakties tamsa nepavys.
O Adomas lipa į krantą
Ir pas Ievą neša žuvis.


ERDVĖ IR LAIKAS

Kaip vaiduokių laivo kapitonui,
Kaip medūzai, mirštančiai ant kranto,
Man prailgsta lėtas žemės laikas.
O sena erdvė akim ledinėm
Seka liūdintį mane.


VENEROS GIMIMAS

   Žaibas muša į okeaną, įtūžusi banga meta ją iš gelmių į krantą, ir jinai stovi ligi kelių vandeny, visa aplipusi dumblu, apraizgyta lašančiais žolių tinklais. Maži krabai bėga jos kūnu žemyn, jūros žvaigždės ir jūros ežiai krenta jai nuo galvos ir pečių, grįždami į savo drėgną tėvynę. Iškėlusi rankas, ji trinasi smėliu apneštas akis, kurios dar tebemato koralų ir vandens anemonų girias, elektros žuvis ir nutekančių formų, švelniausių spalvų gyvūnus: gelmių plėšikus, apsimetusius rojaus gėlėm.
   Žaibas muša i žvejų kaimelį, prisiglaudusį tarp uolų, kelios lūšnos nuvirsta į jūrą, - jai nebėra ko bijoti: dangus sunaikino jos gėdingo gimimo liudininkus. Debesis nusileidžia žemyn, kietom srovėm nuplauna dumblą nuo jos kūno, kuris sušvyti perlamutro vaivorykštėm besileidžiančios saulės šviesoj. Išsilijęs, jis pridengia ją permatoma skraiste, ir jinai, atsargiai kvėpuodama neįprastai aštriu žemės oru, šypsodamasi sau pačiai, eina pajūriu į artimiausią smuklę, kur dar Šiąnakt su pravažiuojančiu pirkliu pradės savo linksmą ir purviną, begalinių triumfų kupiną žemės gyvenimą.


BALIUS

   Jau po vidurnakčio, baliui pasiekus isterišką įkarštį, kai kavalieriai pradeda taršyti džiaugsmingai cypiančioms damoms plaukus, ir poros, nugalėdamos abejingos fizikos dėsnius, staigiais posūkiais ima kilti aukštyn, o tavęs jau nebeklauso atmintis, ir tu nebežinai, ką turėjai būtinai prisiminti, o šokėjų rankos ir kojos ima plaukti kas sau ramioj ir permatomoj migloj, kandeliabrai lubose ima tįsti ir virsta siūbuojančiom šviesos spiralėm, kurios sulūžta aštriais kampais, - salė pradeda klykti, perrėkdama plyštančio orkestro juodų žaibų trenksmą, ir pasidaro visiškai tamsu, ir tu prisimeni fioletinį žuvusio kareivio veidą (kovos dar tebevyko vakarų Berlyne), - o vėjas supa vienintelį visame kosmose žiburį ir beria tau į akis smulkų lietų ir sausai šlamančius neįžiūrimo medžio lapus.


VEIDRODŽIO DARBAI

   Vidunakčiui atėjus, veidrodžiai pradeda dirbti. Rudens naktis ilga, stiklai iš senatvės padūmavę ir tingūs, iki dienos toli, ir jiems nėra kur skubėti. Pirmasis palinksta, ir jame ne iš karto atsimuša gulintis ant kilimo su juoda dėme smilkiny, ir veidrodis iš lėto paduoda jį kitam, o tasai jį perlieja į sekantį, ir taip jie dirba ligi pat aušros, kol paskutiniajame belieka vien tik tamsi dėmė, bet ir ši pagaliau išnyksta.
   Ir tuomet visame mieste miegantieji sapnuoja, kad jie gimsta ir vis negali gimti ir dūsta siauruos koridoriuos ir krenta į tarpeklius, kurių dugne blaškosi jie patys, - jie užsimuš ir užmuš tuos ten apačioj ir rėkia ir negali išrėkti ir pabunda, prakaito išpilti, ir girdi silpstantį varpo dūžį, nutįsusį į drėgnos vatos prikimštą, liguistą lapkričio rytą.


ATOGRĄŽŲ PLAŠTAKĖ

   Atvirai nepadoria, kilpom svyrinėjančia linija, tyčia nesumegzdama plyštančių vaivorykščių salto mortale, jinai lekia stangriu vidudienio oru - į meilės nuotykį, kurio niekuomet nebus tame riebiame, įkaitusiame sode: savo trijų dienų gyvenime ji niekad nesusiras tokio pat begėdiškai margo, tiek pat lengvabūdiško partnerio.
   Einąs alėja vienuolis prisidengia skrybėle akis. Siaubo pagauta siuvėja žiūri į spiegiantį karminą, į tyškančią mėlynę, į oranžinius ruožus plevenančiuos paleistuvės sparnuos. Nėra prasmės prikalbinėti ją pakeisti gyvenimą arba suknelę: ji tėra skrendanti kirmėlė.


PERSISKYRIMAS

   Šešėlis lengvas ir skaidrus, jau nebeįžiūrimas, neliesdamas vandens įėjo į valtį, ir statulai krante pasirodė, kad valtis pati atsirišo ir tuščia nuplaukė nurimusia upe į bekraštę rudenio dieną. Tada statula, nusilaužusi šaką, užsidengė veidą ir ėmė lėtai grimzti į žemę, ir netrukus pakrantės smėly beliko vien tik šaka, - gulėti ir vysti abejingoj rudenio šviesoj.


FIZINIS REIŠKINYS

   Gulėdama naktyje, kuri savo atkakliu švelnumu sunaikina lovą, kambarį, visą pasaulį, o ją pačią surakina šarvais, kaip drėgną, tobulai besielę austrę, ji prisimena ne šnibždesį, ne rankas, ne kūno svorį, ne svetimą karštį savyje, o save pačią, pavirtusią į seriją elektromagnetinių bangų, virpančių jau nesamoj erdvėj, betikslių, beprasmiškai džiaugsmingų.


LOTOFAGŲ ŠALIS

   Neatsargios auklės seka jiems lopšy pasakas apie saldžiąjią Lotofagų šalį, ir jie vaikystę praleidžia kaip sapne, laukdami valandos, kada galės leistis į tolimą kelionę.
   Kaip lopšys supa juos laivas švelniose nereidžių rankose (dievai palankūs tokioms kelionėms), ir kaip lopšiai linguoja kupranugariai, eidami nuo oazės prie oazės.
   Pasiekę Lotofagų šalį, jie ima valgyti lotoso vaisius ir tuojau pat pasisotina, bet nesiliauja valgę ir netrukus užmiršta tėvynę. Ir, išbuvę Lotoso krašte šimtą ar tūkstantį metų (saulė ten niekad nesileidžia, ir ten niekas neskaičiuoja laiko), jie pasenę nusilpsta ir nebepakelia rankų vaisiams nuskinti ir šalia lotosų krenta ant smėlio.
   Lotofagai išneša juos iš lotoso girių ir paguldo mirštančius saulėj, ir jie vos girdimai rėkia, bado ir troškulio draskomi, ir niekad nemiršta (saulė niekad: nesileidžia Lotofagų krašte, ir ten niekas neskaičiuoja laiko).


GAISRAS PANOPTIKUME

   Užsidėjęs akinius, senis sargas muziejaus rūsy skaito pasaką apie auksinį paukštį, kylantį naktimis iš lobio, užkasto pamirštuos kapuos. Knyga ir pypkė iškrenta jam iš rankų, ir paukštis, įskridęs į jo sapną, leidžiasi žemyn ir, skambėdamas kaip arfa, pabyra po rūsį aukso pinigais.
   Oranžinės gaisro rankos, išnėrusios iš palovio, užima seniui burną, jis mėgina pakilti ir krenta nesurikęs, ir, lėtai plaukdamos aukštyn, jos minkštais smūgiais pramuša lubas ir pianisto pirštų greitumu perbėga per pirmojo aukšto salę.
   Vaškinių figūrų veidai ima tekėti žemyn, kaip siurrealistų paveiksluose, ir garsus poetas, kuris gyvas būdamas negalėjo pakęsti moterų artumo, mato, kaip tirpstančiu biustu karaliaus meilužė, lūždama per liemenį, vis didėjančiu greičiu linksta į jį. Suspiegęs pomirtiniu balsu, jisai su siaubo grimasa krenta jai į glėbį, - ir, išplaukę iš degančių rūbų, juodu tingiai susilieja ištirpusio vaško klane.


TRAGIŠKA KAUKĖ

   Tragiška kaukė guli penkiasdešimt trečioj salėj, graikiškų vazių skyriuje, ir elektrinė saulė, krisdama nuo lubų, ištyška jos vitrinos stikle.
   Vazėse herojai, centaurai ir amazonės kaunasi ietimis ir kardais. Visos Graikijos ir visų jos salų taurės, vazės ir katilai, statinės ir rezervuarai, visas tas molis, auksas, varis, medis ir marmuras nebūtų sutalpinę savyje kraujo, kuris taip gausiai ir greitai tekėjo begaliniuose Graikijos karuose.
   Orfėjus, pakėlęs ramų veidą į žvaigždyną, skambina lyra ir gieda, o keturi kareiviai, užmiršę savo paskirtį - žudyti, atsirėmę į ietis, klausosi jo giesmės. (Graikiško užrašo raidės, kabančios virš Orfėjaus galvos, žiba kaip žvaigždės tamsiame vazės fone.)
   Pro dainiaus giesmę, pro girtų menadų spiralėm švilpiantį šokį, pro riksmą žmogaus, gyvačių geliamo į galvą ir į kulnis, pro karo žirgų kanopų bildėjimą tragiška kaukė, - suraukusi kaktą, nuleistais lūpų kampais, su herojiško skausmo stilizuota akmenine grimasa stengiasi prisiminti tragedijos choro žodžius, kurių klausėsi tikra saulė, sustojusi danguje, ir penkiolika tūkstančių žiūrovų akmeniniame amfiteatre:
   Tu buvai jaunas, gražus ir baisus kaip dievas,
   Tavo žaizdos gijo lengvai ir greitai,
   O tavo priešai krito nuo tavo smūgių.
   Jų šešėliai raudodami grūdos prie pragaro vartų,
   Laukė savo eilės, išsyk negalėjo sueiti,
   Keikė tą dieną, kai kardą valdyt išmoko.


DEGAS

   Oranžinės saulėlydžio srovės suplėšo debesį ir aptaško muziejaus parko žalumą degančiais taškais. Atsigręžęs nuo lango, aš žiūriu į pasakišką Degas fotelį, putojantį oranžinėm ir žaliom dėmėm. Jis turėtų stovėti danguje, apsaugotas aukso grandinėm, idant kuris iš dievų per klaidą nesumanytų į jį atsisėsti.


KANTRYBĖ

   Žemės veidas susiraukšlėjo kalnynais, akmuo užčiaupė liepsnojančias burnas paskutiniams lavos fontanams.
   Marmuras gulėjo ir laukė.
   Pirmieji koralai išaugo jūrų dugne, ir po šimto milijonų metų pro jų tolimus palikuonis praplaukė pirmosios žuvys.
   Marmuras gulėjo ir laukė.
   Begarsiai vabzdžiai, dar neišmokę dainuoti, ropojo medžių kamienais kažkur į viršų - ten, iš kur plūdo šviesa ir šilima.
   Pirmasis paukštis nerangiai pakilo nuo žemės ir, sumaišęs sparnų judesius, apsivertė ore ir klykdamas nukrito į pelkę.
   Marmuras gulėjo ir laukė.
   Kailiais apsikarstęs žmogus bailiai prislinko prie šokančios ugnies ir, pamatęs, kad raudonoji pabaisa nepavojinga, išsidžiovino prie jos savo kailius ir sušilo.
   Graikai, pasižaboję karo laivus, išplaukė į tolimąją Troją.
   Marmuras gulėjo ir laukė, kol, iš laužyklų išvežtas į saulę, apakino žmones ir arklius savo kristalų sniegais, jų nerimstančia mėlyna žiežirba.
   Marmuras laukė Fidijo, Polikleto, Mirono, kol po jų kalto smūgiais pavirto Pergalės sparnu, atleto koja, pusiau ištiesta deivės ranka, globiančia prie savęs nustojusią svaidyti žaibus, prijaukintą, nutilusią erdvę.