Gintaras Patackas


paimta iš www.tekstai.lt

Eilėraščiai

Pokalbis apie metamorfozę
Monologas su rašomąja mašinėle
Skylė
Duobė. Vakaras
Stotelė žemėje ir laike
Išsilaisvinimas
„Aš buvau danguje...“
Geltonasis sprendimas
Pranešimas
Rytas švelnusis. Rytas be abstrakcijų
Tremtis
Šventė
„Nuo dopingo neapsaugotas niekas...“
Vakarėja
Draugas


Pokalbis apie metamorfozę

Štai tau žemė, kur gimsta ir miršta, –
Mūsų pokalbio tęsinys.
...Mus palaimina dešimčia pirštų,
Mus prakeikia už būdą minkštą
Kaip ugnikalnis – turinys.

Štai tau žemė, kur žvaigždės spygliuotos
Visą naktį slenka artyn.
...Dar ne medis ir jau ne žodis
Čia žaliuoja praradęs protą,
Apsvaigintas žiedų griūtim.

Nebe paukštis, o vėjo keliamas
Plunksnų aitvaras blaškos ore.
...Nesuvalgytos duonos kepalas,
Skausmo išnara, džiaugsmo kevalas –
Ties baisia smegenų giria.

Pasakyk: „Taip gyventi kvaila, –
Viskas šičia primena klaidą:
Tas ištirpęs pusiau kambarys,
Puokštė rimų, išnykęs keleivis –
Aš ar tu – nebeaišku, kuris“.

Patackas, Gintaras. Atleisk už audrą: eilėraščiai. 1976.

Monologas su rašomąja mašinėle

Į palaimingą sniegą virsdama
Už pertvarosprasideda žiema.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Aš netikiu nei viešpačių vardais,
Nei įsiūčiu, nei kraujo pažadais,
Nei žmogišku gyvenimu trumpu,
Prisėdusiu pavėsyje kapų.
Kaip tiksi Visata, geltonas mėnuo
Lyg burbulas išnyra į paviršių,
Ir gieda rašomoji mašinėlė,
Prilipusi tvirtai prie mano pirštų.
Ne aš save sukūriau, bet mane
Pagimdė įsčios motinos rasotos.
Apsupo kūną draugiška minia,
Gėlynų salos, jūra ir ozonas.
Mane mylėjo moteries ranka,
Bičiulių juokas lankė ligi tolei,
Kol mašinėlės gelmėje staiga
Išniro alkani būties fantomai.
Jiems klausimus kaip užtvaras stačiau,
Bandžiau chaosą prijaukint, tačiau
Mane jisai pririšo savo nervais.
...O mašinėlė, kada aš kenčiau,
Tave apkaustė optimizmo šarvas.
Už mano galvą protingiau daug mąstė
Žodyno tūris, Vadovėlio masė,
Mane jie šildė, dovanojo duoną
Ir pažinimo atvertė visas
Slaptas kertes, tiktai už šitą dovaną
Aš pats virtau tūriu jų ir mase.
Standarte, mano viešpatie ir verge,
Įsiklausyk, kaip mašinėlė verkia,
Nuo cigaretės dūmų trokšdama.
Šią naktį vėl aplankė ją neurozė,
Išblyškus, elegantiška dama –
Slapta supylė pamišimo dozę
Tarp jos juodų išbarškintų klavišų.
Paskui išėjo, o mane pamiršo.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Vėl mano veidas drumstas ir sutinęs,
Sprogdina burną žodis kaip trotilas,
Jam neužtenka oro, reikia maisto,
Audros ir eterio jėgų, arba
Sukursčius inkubatoriuje maištą,
Sukniubt ties desperacijos riba.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Kuomet elektrą užgesina rytas,
Pasipila žiemos ledinis riksmas
Į kambarį. Ir aš rėkiu su ja.
Ir gieda mašinėlė danguje.

Patackas, Gintaras. Išvarymas iš rojaus: eilėraščiai. 1981.

Skylė

Visatoje – skylė, kiek akys mato,
Žvaigždė, suspindus rankoj numizmato...
Nieks mano metų jau nebeatspės.
Visam pasauliui aš duris užvėriau
Ir savo taurę mirtiną išgėriau,
Ir nebetrokštu turtų nei garbės.

Pašiurpęs televizoriaus šešėlis
Kas naktį tyliai geidžia mano sielos.
Kas man jinai? Tačiau neatiduos
Jos niekam skurdūs mano namo baldai,
Suklupę meditacijai ir maldai –
Seni šykštuoliai, geidžiantys naudos.

Žvelgiu į rausvą žvakę, tuščią taurę
Ir spjaunu mirčiai į jos akį bjaurią,
Kai ji kaip šliužas glaustos prie gerklės,
Nes gieda man už lango jaunas vėjas,
Kad ne jinai, o aš esu tvėrėjas
Žvaigždės, Visatos, išlaužtos skylės.

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: eilėraščiai. 1983.

Duobė. Vakaras

Duobė yra duobės dugne.
Dugne yra dangus
Su amžinu dangum,
Su dilgėle ir stiklo paveikslėliais,
Ir nenuilstamu visų šventųjų skundu.

Duobės dugne
Yra judrus teatras,
Yra žmogus, praėjęs savo amžių,
Ir žirgas, savo kelią atšuoliavęs,
Ir demonas, dėstąs sau pasjansą.

Žmogus nupurto auksą nuo drabužių,
Spjūviu sudaužo aukso paveikslėlį,
Išrauna dilgėlę, apžergia žirgą
Ir joja prie vienintelės lemputės,
Kurią išjungus, baigsis intymus
Ir rizikingas demono žaidimas.

Kasdien sugriūva scenos duobėje
Šimtai žmogaus belyčių personažų,
Kas naktį juos parsiveda namo
Riebus mirties parapijos klebonas.

Kaladėje palankiai klostos kortos,
Dainuoja žvaigždės, dūžta katafalkai,
Beširdis angelas indaujoj verkia:
– Yra, yra kažkas
Daugiau už duobę.

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: eilėraščiai. 1983.

Stotelė žemėje ir laike

Kurjeris su patefonu
Liūdėdamas prijojo
Paštą.
– Tai paskutinis Visatos taškas, –
Tarė jis,
Ir iš jo mėlynai dažytos
Burnos
Išskrido du angelai,
O rokforo sūris,
Gulėjęs ant sumuštinio,
Pradėjo nežmoniškai gesti,
Sukeldamas
Žemėje suirutę.
Iš trūkusių elektros tinklų
Pliūptelėjo linksmumo orgijos,
Moterys kvatodamos tempė
Vyrus už kojų,
O cikutos medis,
Pasodintas Sokratui,
Perdavinėjo Morzės abėcėle
Šifruotą pranešimą
Į artimiausią žvaigždyną.

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: eilėraščiai. 1983.

Išsilaisvinimas

Pagaliau aš tapau
Nuolatiniu arbatos gėrovu
Senųjų Kumelių aikštėje.
Prie gretimų staliukų
negailestingai tirpo
Šokoladinės mergytės
Ir laisvalaikiu padaryti
Berniukai.
Oras kvepėjo cinamonais.
Iš auksinės
Mano širdies
Be perstojo tekėjo
Gerumo upelis.
Gerų patarimų skatinamas
Žvilgsnio snapu
Kapodavau
Aštrų padavėjos biustą
Ir penkiakapeikiais išvesdavau
Muzikos automatą
Iš palaimingos pusiausvyros.
Eilinį kartą
Demaskavęs snaudžiantį
Rūbininką,
Persiritau per trisdešimtį metų,
Ir mane pradėjo kamuoti
Vis didėjančių
Kepenų melancholija.
Ir štai tuomet
Laimingo atsitiktinumo dėka
Aš įlipau
Į pakeliui sustojusį laikrodį
Ir iškeliavau su juo
Į svečias šalis,
Kad nebūtų taip liūdna.

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: eilėraščiai. 1983.

***
Aš buvau danguje
nuo pirmos ligi ketvirtos valandos ryto
ir nieko nesužinojau,
o tai, ką sužinojau, jums nesakysiu,
nesakysiu jums.

Lėtai
aš grįžau į namus,
apkibusi dulkių kekėmis,
prakvipusi svajonėmis ir medumi,
nutrintomis iki kraujo kojomis,
perplėšta suknele lyg perplėšta saule,
drebėdama iš džiaugsmo ir įtūžio.

Kairėje rankoje
aš nešiausi angelo plunksną,
dešinėje – skaistų mylimojo atvaizdą,
debesų spiralėmis
leidausi į savo pašiūrę prie jūros,
prie šulinio,
kur jau rinkosi barbarų gentys.

Greitis ir tikslumas,
mintis ir mokėjimas susikaupti
buvo mano sparnais besileidžiant
ir padėjo išvengti pavyduolių rūstybės,
žiopsančios į šviesų
besiplečiantį tašką danguje.

Dangus buvo viskas, ir nieko
aš jums daugiau nesakysiu –
nei vyrui, kamuojamam netekties,
nei besimeilinantiems vaikams.

Šviesa naktų, obels žiedas,
pirmieji ir paskutiniai oro gurkšniai,
dviejų kūnų grįžimas į vieną,
svaigulys praradimų ir pergalių –
viskas, kas įvyko paskui,
neturėjo nė dalelės to,
ką jutau mylėdama ir ginčydamasi,
būdama bedugnėse ir viršūnėse,
tyloje ir glėbyje Jo, būdama Niekieno,
danguje, atvirame ligi ketvirtos valandos ryto.

Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: eilėraščiai. 1985.

Geltonasis sprendimas

Būties maketuose
Esu nulipintas iš vaško,
Užpakalinėje kišenėje
Nešiojuosi pluoštelį asignacijų
Juodai dienai,
Kuri nulipinta
Iš žuvies taukų.

Mano plastelininė mylimoji
Lanko pirmąją klasę,
Sarkastiškai rūko cigaretes,
O antrarūšis mokytojas
Apsimeta, kad nemato.

Pulkelis alavinių kareivių
Žengia į šviesią ateitį,
Kurią būties projektuotojas
Pažymėjo sutartiniu pomidoru,
Baltieji ugnies rijikai iš cirko
Apžiūrinėja degtukų fabriką.
O vakariniame stalo pakraštyje
Juodieji mistikos mėgėjai
Renka naująją mis.

Patackas, Gintaras. Amuletai: eilėraščiai. 1988.

Pranešimas

aš laukiu pranešimo
iš ginkluotos
fėjos
bet aš guliu ežero
dugne
ir žydros poilsiautojų
valtys
nerūpestingai suvažinėja
man skirtą dieną
o merginos su
jūreiviškomis palaidinėmis
kvatodamos
plauna kojas virš mano akių

tačiau ateis
ateis netrukus
ginkluota fėja su kulkosvaidžiu
pavirs į žolę
bandelių išnešiotoja
ir visos gerosios pasakos
bus iššaudytos

Patackas, Gintaras. Amuletai: eilėraščiai. 1988.

Rytas švelnusis. Rytas be abstrakcijų

Dar anksti,
Dar labai anksti, miegok,
Alsuodama moteriškumą į mano ausį,
Užmesk šiltą šlaunį po anklode
Ant mano kojos, sapnuok,
Kad plauni virtuvėj arbatinuką,
Kad aš tau taisau batelį,
Retkarčiais dirstelėdamas į tave –
Alsuojantį aistra garų kamuolį.

Miegok...
Rytas įšliaužia į šlepetę,
Pakrutina pelės lizdą, už lango
Pirmieji troleibusai išvežioja
Darbininkus į suodžių ir prakaito šalį.
Miegok... Dar tavo angelas
Tebeskraido prie užuolaidos,liemenukas,
Nusviestas ant grindų, neatvėso,
Dar jaučia tavo lūpas kava
Puodelyje su laibakojais elniais,
Krišnamurtis, kurį skaitau,
Dar pilnas erezijų, tvanas
Įvyko prieš dvylika tūkstančių metų,
Kuomet tu buvai maža mergaitė.
Aš radau tavo užrašų sąsiuvinį, -
Jame raudonu rašalu
Įrašytas mano vardas,
Po juo – eilėraštis, aš jį
Išmoksiu atmintinai,
Kad tuomet, kai pabusi,
Galėčiau tau jį pašnabždėti į ausį,
Prisiliesti prie plaukų papilvėje
Ir sotintis meile visais
Įsitempusio kūno nareliais.

Miegok, dar trupiniai
Renkas į duonos kepalą, pienas
sunkias iš saulės į milžtuves,
Išmintingai keliauja link mūsų
Valgio kasdienio, lipa
Laiptais laiškanešys, darbai
Budriai stoja į eilę, paskutiniai
Saldumo likučiai renkas
Po bamba, dvi sulipusios musės
Nebegali išsiskirti kaip mes,
Mylimoji...

Patackas, Gintaras. Amuletai: eilėraščiai. 1988.

Tremtis

Anei vieno saulėlydžio potvynio,
Anei vieno saulėlydžio trupinio,
Anei vieno saulėlydžio vieversio,
Anei vieno saulėlydžio debesio
Su liepsnojančiom krūmuos lakštingalom, -
Anei vieno jau man neprikaluso.

Nesvetingoje šiaurės provincijoj,
Kur kalba ir lėta, ir keistoka,
Kur nenori keist papročių
Žmonija dėl vargšo atvykėlio,
Gyvenu, bet gyvenimas neina,
Neina medis į meilę metalo
Šalyje, kur aštrus kalavijas,
Kur vanduo geležingas ir vėjas
Kelia paukštį į dangų kitaip.
Gyvenu, o atrodo bandyčiau
Tik priminti sau apie save.

Anei vieno išeinančio pergalėn
Su agonijoj tvieskiančia vėliava,
Anei vieno sudužusio burlaivio,
Anei vieno vėluojančio traukinio
Ant stataus geležinkelio pylimo,
Anei vieno žmogaus, net nemylimo,
Kuriam dar pamojuotum ranka...

Aš kalbu – nežinau – apie ką?
Gyvenu, bet manęs nesimato –
Pirmą kartą.
Po daugelio metų.
Gyvenu,
O atrodo –
Buvau...

Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: eilėraščiai. 1989.

Šventė

Ir lygiai šeštą valandą prie baro
Mes susitiksim po pasaulių karo.
Taurė bus vyno pakelta pirma
Už pralaimėjimą. Už liūdną dieną,
Už būsimą laikotarpį be Dievo,
Kurį žadės poliarinė žiema.

Į šalį vėl bus numesti ramentai,
Girdėsis pasklidi aplodismentai,
Į salę katafalkai įriedės.
Bus paminėti ir gyvi, ir žuvę
Raketų šūviais ir sieros liežuviais
Iš ką tiktai numirusios žvaigždės.

Bus prarastas tikėjimas ir tikslas...
Mes žengsime ir nieko nesutiksim
Po nuolaužom nugriuvusio dangaus.
Ir kelyje iš smuklės į taverną
Per būsimą gyvenimą nevertą
Mes švęsim pralaimėjimą žmogaus.

Patackas, Gintaras.Jauni patrakėliai petrarkos: eilėraščiai. 1998.

* * *
Nuo dopingo neapsaugotas niekas, net čempionas, špionas, skorpionas - pavyzdys to gali būti konjakas, kurio šiandien prilakiau pakankamai, ir cigaretės, kurių prisirūkiau tiek, kad dūstu ir negalvoju apie šliūbą, pakeliantį ūpą, nei apie žiedą - auksinį, su tamsiu mineralu ir graviruote, pasakojančia apie labai senus metus, kada dar ši ranka buvo linkusi kišti pirštus ten, kur nereikia, traumuodama bičiulių dėmesį. Kad jį atitraukčiau, nutraukiu užuolaidas ir už lango pamatau paukštį kivį, iškišu tą nelemtą pirštą, ir jis nutupia pirmiau, negu kita, kairė ranka, ant kurios tas žiedas anksčiau radosi, jį sugaus. Jis tupi ir čiulba, lumzdena taip saldžiai, kad mėtinis saldainis burnoje sutirpsta anksčiau negu pridegta cigaretė, kurios dūmais dumiu akis tam paukštužėliui, paukštyčiui, kondoriukui, blizginančiam savo skvernus, pasiūtus iš žalio ir geltono atlaso, po kuriuo slypi juodas pamušalas. Kaip aš norėčiau pamušti jam vieną akelę kaip vienas gaidelis vištytei, dabar ropinėjančiai svetimose lankose ir kaltinančiai nelemtą gaidį - esą jis pasikėsinęs į jos gyvybę. Iš tikrųjų tai yra nesąmonė, tai tik bandymas ekshumuoti kanapės, kito dopingo, kapą. Geras kapelionas pasakytų laidotuvių kalbą ir pakviestų į darbą laužtuvus, idant įsitikintų, jog galima atskirti vieną luitą meteoro, nukritusio Tunguskoje prieš daug daug metų, po to parduoti kaip spalvoto metalo laužą vokiečiui, kuris trintų iš džiaugsmo rankas ir dainuotų "Alles Deutsches drinken Shnaps!".

2003 03 25
Gintaras Patackas. 7 meno dienos, 2003.09.05.

Vakarėja

Girta jinai įšlitiniuoja namo,
nusimeta paltą ir pradeda
blaškytis prieš veidrodį, susikiša
smeigtukus į burną ir taip akimirkai
užsičiaupia, kad girdėtų televizorių,
kuris kartojasi nuobodžiai vaizdais
iš šunų, kačių ir paliktų žmonų
gyvenimo, kankindama save ir kitus,
susirinkusius ramiai praleisti laiką
karališkoje menėje su skobniomis ir
plačiais mediniais suolais. Vienas
smeigtukas iškrenta, ir jai darosi
gaila veltui praleistų metų, kurie
pabėgo nežinia kur, tai žino tik Hadas.
Aidas, atsimušęs į sienas ir lubas, grįžta
atgal į ausis, vakarėja…

2003 04 07
Gintaras Patackas. 7 meno dienos, 2003.09.05.

Draugas
        Gintarui Gutauskui

Tai diena kai ateina draugai
Kai aplanko koks nors įkvėpimas
Tai sekundės užtrukę ilgai
Nebylus dviejų susitarimas

Ir prinoksta alyvos šaka
Šalyje tolimų edelveisų
Gelsta lapai ir pinas šneka
Apie gražią gyvybę kaip vaisių

Tai akimirka kai surandi
Neturte puošnią svarią monetą
Kai melodija liejas graudi
Pro lapijos alsavimą retą

Ant suoliuko du sėdi draugai
Mechanizmas vėl tiksi ir veikia
O magnetiniai biolaukai
Geria alų ir nieko nereikia

1994.VIII.30
Gintaras Patackas. Literatūra ir menas, 2003.08.08.