Jonas Strielkūnas


Vos paliečiau varpą varinį...

Linksta galvos prieš didelį dangų,..
Prieš žiemą
Tamsu
Reti naujamečiai skambučiai
Žydėjimas viduržiemy
Šventė Bernardinų sode
Varpui skambant


***   Linksta galvos prieš didelį dangų, Linksta galvos prie žemės dulkėtos. Gena ritmiškai - bangą - vėl bangą - Okeanas, pasaulio poetas.   Ir žinoti nė vienas negali, Kai altorius žvaigždžių šitoks senas, Kur nuneš jo mažytį šapelį Neaprėpiamas tas okeanas.
Prieš žiemą Baik žaliuot, nes tu ne medis. Tavo syvai nepabus. Gal tiktai koks tūkstantmetis Genijus vėl skleis lapus.   Bet vis vien turi gyventi Nuo pavasario iki Tos žiemos, kai baigės šventė Po sniegynais užmingi.
Tamsu Nebegaliu. Tamsu namie. Tamsu ir gatvėj, ir bažnyčioj. Naujų šungalvių padermė Iš visko nori pasityčiot.   Net ir poezijoj apstu Šventyklų niekintojų tapo. Ir aš toks vienas palinkstu Prie balto lapo - savo kapo.
Reti naujamečiai skambučiai Vien tik šitaip gyvenimas tęsias - Telefono skambučiais retais. Mūsų ieško tik vienišos dvasios, Klydinėjančios žemės kraštais,   Kur žmogus vis rečiau besutinka Kitą žmogų platybėj sniegų. Vien tik ledkalniai stūkso aplinkui Su inkliuzais džiaugsmų ir vargų.   Ten vabzdžiai mūsų sielų, įšalę Amžinybės blausiam gintare, Dar sapnuoja tą tolimą šalį, Kur žaliuoja paparčių giria,   Kur prieš mirtį akli dinozaurai Barsto smėlin tuščius kiaušinius. Atkeliauja į alkaną šiaurę Nuogas tropikų krašto sūnus,   Iš menkų šakaliukų surenčia Savo laikino būvio butus Ir kaip tamstos vidurnaktį švenčia Būsimuosius (laimingus?) metus.
Žydėjimas viduržiemy Sunku tau žydėti, viduržiemio gėle, Sunku man apsaugot tave nuo speigų. Bet mes juk ne tie, kur vien šilumą gėrė, Ir speigmečio rūsčio gal mums nebaugu.   Ne mes tas šiltnamio stiklas bespalvis, Ne mes tie jaukūs žmonių kambariai. Bet Viešpats priglaudžia pavargusias galvas Ir guodžia tamsybėj dangaus žiburiai.
Šventė Bernardinų sode Birutės Baltrušaitytės-Masionienės atminimui Šviesi viduvasario šventė - Vainikai, dainos ir alus. O tau belikę tiek gyventi, Kad laikas neberealus   Kaip sapnas po sunkios kelionės. Tačiau šypsodama sakai: "Žiūrėk, kokie čia gražūs žmonės!" Praskrieja šokančių pulkai,   Aršus lietus užklumpa minią Nelyg pasaulio pabaiga. Bet tavo šventę paskutinę Išsaugo silpstanti rega,   Ir skliautai mūriniai virš karsto Nebeužstos dangaus ertmės, Kuri rugpjūčio šviesą žarsto Ten, kur matysimės vėl mes.
Varpui skambant Vos paliečiau varpą varinį - Galingai suskambo jisai. Gyvenimą visą ištrynė Jo didūs - lyg psalmės - garsai.   Iš amžių gilybės išniro Istorija miesto, kuri Dar neaprašyta Šekspyro. Į grindinį kietą žiūri   Tarytum į užverstą knygą, Kur akmenys dengia raides. ... Pakvietę į slaptą tarybą Žvakes filomatai uždegs.   Girdėsiu jų lenkišką šneką, Kurios neįstengsiu suprast. Kaip vandenys tautos juk teka Į amžinas laiko marias   Per miestą, kuris abejingai Palydi į mirtį visus. Bet suskamba varpas galingai Ir primena: Viešpats teisus,   Paskyręs tau grindinį kietą, Kalėjimą trumpą būties, Vienintelę žemėje vietą, Kur laisvas be laisvės jauties.