Septynerius metus su maurais kovės
Ispanijos
Karolis valdovas
Lig jūros šalį užėmė kalnuotą
Neatsilaikė miestai
nei tvirtovės,
Neliko mūrų jo kely nei kuorų.
Nepaėmė vienos tik
Saragosos.
Marsilis valdo ją, bjaurus pagonis.
Jis Apoleną garbina,
Mahomą,
Bet viešpaties ištiks jį nemalonė.
Išeina Saragosoje
Marsilis
Ūksmės ieškoti sodan pavėsingan,
Atsigula į guolį
marmurinį
Tarp nekrikštų: jų du šimtai šimtinių.
Grafus ir
kunigaikščius suvadina
Ir taria: "Maurai, mus bėda ištiko:
Atkilęs
iš mielosios Prancūzijos,
Mus Karolis sutriuškinti grasina.
Suburt
kariaunos negaliu rinktinės,
Man trūksta vyrų karžygių
kautynėms.
Meldžiu išminčiai jūsų patarimo:
Kaip garbę man išsaugot
ir gyvybę?"
Visi kaip vienas saracėnai tyli,
Valfoldas Blankandrenas
tik prabyla.
Protu tarp maurų BLankadrenas garsi,
Kovos lauke -
narsingas tai vasalas.
Patarti greitas visados karaliui,
Tai žodį
taria: "Prašom nesibaiminti!"
Pas Karolį išdidų siųskit
vajį,
Prisiekite draugystę ligi grabo,
Lokių, skalikų,
kupranugarių,
Be to sidabro, aukso karavaną,
Vežimų pusšimtį gabenti
labui, -
Geras galės mokėt algas kariaunai.
Lai mūsų žemėje
kariauti liaujas
Ir Eksan grįžta tuoj, į savo dvarą.
Per Mykolą,
sakykite, viešnagėj
Pas jį priimti šventą krikštą žadat
Ir būti
ištikimas jo vasalas.
Jei netiki, lai įkaitų paprašo,
Nors
dvidešimtį jų paskirti galim.
Lai mūsų žmonos tam vaikų negaili,
Aš
pirmas atiduosiu sūnų savo.
Tegu verčiau jie padeda ten galvas,
Kad
tik nereiktų mums garbės prarasti
Ir išmaldos prašyt paėmus lazdą".
"Prisiekiu dešine, - jis vėl prabyla, -
Barzda, kuri štai
ant krūtinės drykso:
Prancūzų kariauna paliks stovyklą,
Patrauks
namo, mielojon Prancūzijon,
Sugrįš kiekvienas savo
tėvonijon.
Parvyks į Eksą Karolis Didysis,
Per Mykolą rengs šventę
iškilmingą.
Prabėgs ir šventės, ir diena sakyta,
O jis vis lauks,
kad duotumėte jam žinią.
Išpuikęs Karolis baisus
rūstybej:
Mūsiškiams galvasa įsakys nukirsti.
Tegul verčiau jie
galvas ten palydi,
Kad tik apgint Ispaniją pavyktų
Ir skurdo
baisenybių nepatirti".
Pagonys pritaria: "Gal jo
teisybė!"
Marsilis posėdį nutraukia tuosyk,
Estamarenui,
Eedropenui moja,
Žounė, Malbjenui, vyrams aukšto luomo,
Klarenui ir
Garlanui, kurs barzdotas.
Maė prakilnų šaukiasi valdovas,
Ir Mašinė,
ir narsų Priamoną,
Ir Blankadreną, iškalbos mokovą.
Taip suburia jis
dešimt nevydonų.
"Keliausite pas Karolį baronai.
Dabar apsiautęs
laiko jis Kordobą.
Šakų alyvų imkitės kelionėn -
Alyvos taiką ir
orumą rodo.
Jei mums sutaikinti turėsit proto,
Ir aukso ir sidarbro
duosiu dosniai,
Ir žemių, kiek norėsit, ir feodų".
"Bus padaryta!" -
žada jam pagonys.
Nutraukia tuosyk posėdį Marsilis,
Žygūnams
taria: "Renkitės tad vykti!
Po šaką nusilaužkite alyvų
Ir jokite pas
Karolį stovyklon
Vardan jo dievo pagailos prašyti.
Po mėnesio,
sakykit, jo gimtinėn
Aš atsivesiu savo tūkstantinę,
Priimsiu
krikštą draug su savo vyrais,
Ištikimai tarnausiu jam kol gyvas.
Jei
įkaitų norės - gaus būrį visą".
Ir Blankadrenas jam : "Laimėsim
bylą".
Marsilis liepia vest mulus
baltuosius,
Svatilijos karaliaus dovanotus,
Balnais sidarbro,
brizgilais auksuotais.
žygūnai išsirengia į kelionę,
Su šakomis
alyvų greit išjoja
Pas Karolį, galingąjį valdovą.
Paspęs jam spąstus
maurai nevidonai.
Smagus ir linksmas Karolis Didysis:
Kordobą
umaru užimt pavyko,
Jos mūrai, bokštai išgriauti balistom.
Surinko
gausų riteriai laimikį -
Sidabro, aukso daug, puikiausių
ginklų.
Pagonies jokio tam mieste neliko:
Kas žuvo, o kas gavo
šventą krikštą.
Sode karalius Karolis vėsinas.
Ten Olivje, Rolandas,
bendražygiai,
Ansejis ir Samsonas, narsūs vyrai,
Anžu senjoras
Žofrua šlovingas,
Valdovo vėliavą kur neša žygiuos,
Žerje, Žeranas,
daug karių rinktinių,
Penkiolika kariaunos tūkstantinių.
Vieni - ant
balto atlaso kilimų,
Kiti susėdę prie stalų žaidimų.
Galvoti vyrai
prie šachmatų rymo,
Jaunuoliai eina špagomis kirstynių.
Po pušimi,
erškėtrožės kur žydi, -
Gryniausio aukso sostas ten kaltinis,
Jame
- karalius Prancūzijos žilas,
Barzda jo ir galva lyg
sidabrinė.
Gražiai sudėtas, tvirtas ir stotingas, -
Neklausi, kur
valdovas, jį išvydęs.
Atjoję iš balnų žygūnai lipa,
Kaip dera,
lenkias Karoliui meilingai.
Karaliui Blankadrenas pirmas
taria:
"Lai saugo jus, valdove, visagalis,
Kurį mes garbint ir godot
privalom!
Marsilis štai ką jums pranešt įsakė:
Jis permanė tikybą
dorą frankų
Ir siūlo dovanas priimti savo:
Lokių, skalikų, liūtų
duoda aibę,
Lakiųjų sakalų, kupranugarių,
Be to sidabro, aukso
karavaną,
Vežimų pusšimtį gabenti labui.
Prikrausit iždą sklidiną
bezanų,
Algas geras mokėsite kariaunai.
Ilgai užėmę laikot mūsų
kraštą,
Į Eksą grįžti metas jums, karaliau.
Netrukus ten atvyks
valdovas mano".
Rankas karalius iškelia į dangų,
Žemai nuleidžia
galvą, susimąsto.
Ilgai karalius susimąstęs sėdi:
Nepratęs jis
atsaku skubėti
Ir kalba mintį deramai pasvėręs.
Akis pakėlęs, rūstų
žvilgsnį sviedžia
Ir sako maurui: "Tu gražiai kalbėjai.
Deja,
Marsilis - senas mano priešas,
Dabar sakyk ar galima tikėti,
Jog
tavo žodžiai geravaliai, teisūs?"
"O įkaitai? - atverčia saracėnas. -
Apsčiai jų duosim, dešimtį ne vieną.
Kad ir mirtin pats sūnų
palydėsiu, -
Vaikų kilniausių įkaitais turėsit.
Kai grįšite į Eksą,
savo miestą,
Per Mykolą Marsilį paregėsit,
Jis ten, kur trykšta
versmės, duotos dievo,
Nuolankiai pripažins krikščionių
tiesą,
Priims tikėjimą, jo širdžiai mielą".
Karalius jam: "Išgelbės
sielą!"
Gražus saulėlydis, žara auksinė.
Vajų mulus paliepia
vest arklidėn,
Sode pastato erdvę palapinę,
Apnakvina joj frankai
dešimt vyrų.
Juos dvylika mitrių tarnų vaišina.
Praleidžia ten jie
naktį ligi ryto.
Karalius kelias, skuba į koplyčią,
O po mišių ir
pamaldų rytinių
Į sostą sėdas po pušim ūksminga,
Įsako baronus šaukt
į tarybą -
Visad jis klausia jūjų patarimo.
Iškilniai sėdi po
pušim valdovas.
Tarybon renkas kviesti baronai:
Turpenas, šventas
vyras, pasirodo,
Anri su Rišaru, dėde žiluoju,
Aslenas,
nenurimstantis gaskonas,
Tibo Reimsietis, pusbrolis Milonas,
Ožje,
Žerenas ir Žerje šaunuolis;
Taip pat Rolandas grafas atžygiuoja
Ir
Olivjė, didžios drąsos bajoras.
Sueina tūkstantis prancūzų
sodan.
Ateina išdavikas Ganelonas.
Prasideda taryba
nelemtoji.
"Baronai,-taria Karolis Didysis,-
Štai žygūnus man atsiuntė
Marsilis.
Priimti siūlo dovanų gausybę:
Lokių, kupranugarių ir
skalikų,
Ir sakalų septynetą šimtinių,
Su aukso kroviniu didžiausią
vilkstę
Ir dar, be kitko, pusšimtį vežimų.
Už tai prašąs gimtinėn
grįžti,
Vėliau žadąs pas mus patsai atvykti,
Priimti mano rūmuos
krikščionybę,
Man leidus vėl Ispaniją valdyti.
Bet gal Marsilio
žodžiai - apgavystė?"
"Atsargūs būkim",-taria jam
didikai.
Užbaigia kalbą Karolis karalius.
Bet nepatinka jo žosnė
Rolandui,-
Tasai pakyla, priešais žodį taria.
"Nereikia Marsiliu
tikėti,- sako. -
Septynerius metus pagonis kaujam.
Užkariavau
Komiblį, Noplį kardu,
Valterną užėmiau jums, Pino kraštą,
Seviliją,
Tudelą, Balagerą.
Marsilis žodį jau tada sulaužė:
Penkiolika žygūnų
čion atkako,
Kiekvienas nešė po alyvų šaką.
Išgirdome tuomet tą
pačią kalbą.
Jūs patarimo mūsų atsiklausėt,
Ir mes tada, tikėdami
apgaule,
Pasiūlėm žygūnus nusiųst pas maurą,
Taurius grafus - Bazilį
ir Bazaną.
Ir jiems Altilijoj nukirto galvas.
Dėl dievo meilės karo
nenutraukit,
Į Saragosą veskite kariauną,
Apgulkit ją ir pulkit iki
galo,
Už vyčių mirtį nekrikštą nubauskit".
Nuleidžia galvą
Karolis valdovas.
Ūsus kedena, žilą barzdą glostos,
Ūmiam sūnėnui
netaria nė žodžio.
Prancūzai tyli, tik ne Ganelonas.
Ant kojų
netikėtai jis pašoka,
Valdovui drąsiai į akis byloja:
"Klausykit ne
Rolando, to puikuolio,
Ir ne manęs, ne kito ko, bet proto.
Marsilis
romiai meldžia jus malonės,
Prisiekia ištikimas būti
sostui,
Ispaniją valdyti kaip feodą,
Tikybą išpažinti mūs
senolių.
Kas sudaryti sandoros nenori,
Tam mūsų gyvastis tikrai ne
motais.
Puikybės patarimai - menkas lobis.
Šalin kvailius, lai
protas taria žodį!"
Pakyla Nemas, kunigaikštis
senas,
Šauniausias Karolio dvare vasalas.
"Teisybė,-Karoliui
Didžiajam taria,-
Man rodos, grafo patarimas geras,
Išties mums dera
išklausyti maurą.
Marsilis pralaimėjo šitą karą:
Jo pilys ir
tvirtovės jūsų valioj,
Jų aukštos sienos akmenais sugriautos,
Neturi
jis nei miestų, nei kariaunos.
Todėl dabar, kai jis malonės
prašo,
Pakelti ginklą - nuodėmė didžiausia.
Jei įkaitų atsiųsti būrį
žada,
Šį didį karą metas mums nutraukti".
"Teisybę sako Nemas!"-
taria frankai.
"Patarkite, baronai, ką derėtų
Į Saragosą siųst
pas saracėną?"
Prabyla Nemas: "Joti man paliepkit,
Duot pirštinę ir
lazdą malonėkit".
Jam Karolis: "Jūs - mano patarėjas.
Žila barzda ir
dešine prisiekiu:
Iš čia nepasitrauksite nė per pėdą.
Nesiūlė niekas
jūsų, sėskit vieton!"
"Patarti man, baronai, jus meldžiu,
Ką
Saragoson siųsime vyčiu?"
Rolandas jam: "Mane prašyčiau
siųsti".
Prabyla Olivjė: "Netinkat jūs!
Jūs būdo išdidaus, per daug
status, -
Kad galit ką įžeisti, man baugu.
Valdovas jei sutinka, aš
vykstu!"
Jiems Karolis : "Tylėkite abu!
Nė vieno jūsų siųsti
negaliu.
Kaip mano barzdą matot ir ūsus,
Neleisiu perų siūlyt į
vyčius!"
Nurimsta frankai, sėdi be kalbų.