Rolando giesmė


Septynerius metus su maurais kovės
Ispanijos Karolis valdovas
Lig jūros šalį užėmė kalnuotą
Neatsilaikė miestai nei tvirtovės,
Neliko mūrų jo kely nei kuorų.
Nepaėmė vienos tik Saragosos.
Marsilis valdo ją, bjaurus pagonis.
Jis Apoleną garbina, Mahomą,
Bet viešpaties ištiks jį nemalonė.

Išeina Saragosoje Marsilis
Ūksmės ieškoti sodan pavėsingan,
Atsigula į guolį marmurinį
Tarp nekrikštų: jų du šimtai šimtinių.
Grafus ir kunigaikščius suvadina
Ir taria: "Maurai, mus bėda ištiko:
Atkilęs iš mielosios Prancūzijos,
Mus Karolis sutriuškinti grasina.
Suburt kariaunos negaliu rinktinės,
Man trūksta vyrų karžygių kautynėms.
Meldžiu išminčiai jūsų patarimo:
Kaip garbę man išsaugot ir gyvybę?"
Visi kaip vienas saracėnai tyli,
Valfoldas Blankandrenas tik prabyla.

Protu tarp maurų BLankadrenas garsi,
Kovos lauke - narsingas tai vasalas.
Patarti greitas visados karaliui,
Tai žodį taria: "Prašom nesibaiminti!"
Pas Karolį išdidų siųskit vajį,
Prisiekite draugystę ligi grabo,
Lokių, skalikų, kupranugarių,
Be to sidabro, aukso karavaną,
Vežimų pusšimtį gabenti labui, -
Geras galės mokėt algas kariaunai.
Lai mūsų žemėje kariauti liaujas
Ir Eksan grįžta tuoj, į savo dvarą.
Per Mykolą, sakykite, viešnagėj
Pas jį priimti šventą krikštą žadat
Ir būti ištikimas jo vasalas.
Jei netiki, lai įkaitų paprašo,
Nors dvidešimtį jų paskirti galim.
Lai mūsų žmonos tam vaikų negaili,
Aš pirmas atiduosiu sūnų savo.
Tegu verčiau jie padeda ten galvas,
Kad tik nereiktų mums garbės prarasti
Ir išmaldos prašyt paėmus lazdą".

"Prisiekiu dešine, - jis vėl prabyla, -
Barzda, kuri štai ant krūtinės drykso:
Prancūzų kariauna paliks stovyklą,
Patrauks namo, mielojon Prancūzijon,
Sugrįš kiekvienas savo tėvonijon.
Parvyks į Eksą Karolis Didysis,
Per Mykolą rengs šventę iškilmingą.
Prabėgs ir šventės, ir diena sakyta,
O jis vis lauks, kad duotumėte jam žinią.
Išpuikęs Karolis baisus rūstybej:
Mūsiškiams galvasa įsakys nukirsti.
Tegul verčiau jie galvas ten palydi,
Kad tik apgint Ispaniją pavyktų
Ir skurdo baisenybių nepatirti".
Pagonys pritaria: "Gal jo teisybė!"

Marsilis posėdį nutraukia tuosyk,
Estamarenui, Eedropenui moja,
Žounė, Malbjenui, vyrams aukšto luomo,
Klarenui ir Garlanui, kurs barzdotas.
Maė prakilnų šaukiasi valdovas,
Ir Mašinė, ir narsų Priamoną,
Ir Blankadreną, iškalbos mokovą.
Taip suburia jis dešimt nevydonų.
"Keliausite pas Karolį baronai.
Dabar apsiautęs laiko jis Kordobą.
Šakų alyvų imkitės kelionėn -
Alyvos taiką ir orumą rodo.
Jei mums sutaikinti turėsit proto,
Ir aukso ir sidarbro duosiu dosniai,
Ir žemių, kiek norėsit, ir feodų".
"Bus padaryta!" - žada jam pagonys.

Nutraukia tuosyk posėdį Marsilis,
Žygūnams taria: "Renkitės tad vykti!
Po šaką nusilaužkite alyvų
Ir jokite pas Karolį stovyklon
Vardan jo dievo pagailos prašyti.
Po mėnesio, sakykit, jo gimtinėn
Aš atsivesiu savo tūkstantinę,
Priimsiu krikštą draug su savo vyrais,
Ištikimai tarnausiu jam kol gyvas.
Jei įkaitų norės - gaus būrį visą".
Ir Blankadrenas jam : "Laimėsim bylą".

Marsilis liepia vest mulus baltuosius,
Svatilijos karaliaus dovanotus,
Balnais sidarbro, brizgilais auksuotais.
žygūnai išsirengia į kelionę,
Su šakomis alyvų greit išjoja
Pas Karolį, galingąjį valdovą.
Paspęs jam spąstus maurai nevidonai.

Smagus ir linksmas Karolis Didysis:
Kordobą umaru užimt pavyko,
Jos mūrai, bokštai išgriauti balistom.
Surinko gausų riteriai laimikį -
Sidabro, aukso daug, puikiausių ginklų.
Pagonies jokio tam mieste neliko:
Kas žuvo, o kas gavo šventą krikštą.
Sode karalius Karolis vėsinas.
Ten Olivje, Rolandas, bendražygiai,
Ansejis ir Samsonas, narsūs vyrai,
Anžu senjoras Žofrua šlovingas,
Valdovo vėliavą kur neša žygiuos,
Žerje, Žeranas, daug karių rinktinių,
Penkiolika kariaunos tūkstantinių.
Vieni - ant balto atlaso kilimų,
Kiti susėdę prie stalų žaidimų.
Galvoti vyrai prie šachmatų rymo,
Jaunuoliai eina špagomis kirstynių.
Po pušimi, erškėtrožės kur žydi, -
Gryniausio aukso sostas ten kaltinis,
Jame - karalius Prancūzijos žilas,
Barzda jo ir galva lyg sidabrinė.
Gražiai sudėtas, tvirtas ir stotingas, -
Neklausi, kur valdovas, jį išvydęs.
Atjoję iš balnų žygūnai lipa,
Kaip dera, lenkias Karoliui meilingai.

Karaliui Blankadrenas pirmas taria:
"Lai saugo jus, valdove, visagalis,
Kurį mes garbint ir godot privalom!
Marsilis štai ką jums pranešt įsakė:
Jis permanė tikybą dorą frankų
Ir siūlo dovanas priimti savo:
Lokių, skalikų, liūtų duoda aibę,
Lakiųjų sakalų, kupranugarių,
Be to sidabro, aukso karavaną,
Vežimų pusšimtį gabenti labui.
Prikrausit iždą sklidiną bezanų,
Algas geras mokėsite kariaunai.
Ilgai užėmę laikot mūsų kraštą,
Į Eksą grįžti metas jums, karaliau.
Netrukus ten atvyks valdovas mano".
Rankas karalius iškelia į dangų,
Žemai nuleidžia galvą, susimąsto.

Ilgai karalius susimąstęs sėdi:
Nepratęs jis atsaku skubėti
Ir kalba mintį deramai pasvėręs.
Akis pakėlęs, rūstų žvilgsnį sviedžia
Ir sako maurui: "Tu gražiai kalbėjai.
Deja, Marsilis - senas mano priešas,
Dabar sakyk ar galima tikėti,
Jog tavo žodžiai geravaliai, teisūs?"
"O įkaitai? - atverčia saracėnas. -

Apsčiai jų duosim, dešimtį ne vieną.
Kad ir mirtin pats sūnų palydėsiu, -
Vaikų kilniausių įkaitais turėsit.
Kai grįšite į Eksą, savo miestą,
Per Mykolą Marsilį paregėsit,
Jis ten, kur trykšta versmės, duotos dievo,
Nuolankiai pripažins krikščionių tiesą,
Priims tikėjimą, jo širdžiai mielą".
Karalius jam: "Išgelbės sielą!"

Gražus saulėlydis, žara auksinė.
Vajų mulus paliepia vest arklidėn,
Sode pastato erdvę palapinę,
Apnakvina joj frankai dešimt vyrų.
Juos dvylika mitrių tarnų vaišina.
Praleidžia ten jie naktį ligi ryto.
Karalius kelias, skuba į koplyčią,
O po mišių ir pamaldų rytinių
Į sostą sėdas po pušim ūksminga,
Įsako baronus šaukt į tarybą -
Visad jis klausia jūjų patarimo.

Iškilniai sėdi po pušim valdovas.
Tarybon renkas kviesti baronai:
Turpenas, šventas vyras, pasirodo,
Anri su Rišaru, dėde žiluoju,
Aslenas, nenurimstantis gaskonas,
Tibo Reimsietis, pusbrolis Milonas,
Ožje, Žerenas ir Žerje šaunuolis;
Taip pat Rolandas grafas atžygiuoja
Ir Olivjė, didžios drąsos bajoras.
Sueina tūkstantis prancūzų sodan.
Ateina išdavikas Ganelonas.
Prasideda taryba nelemtoji.

"Baronai,-taria Karolis Didysis,-
Štai žygūnus man atsiuntė Marsilis.
Priimti siūlo dovanų gausybę:
Lokių, kupranugarių ir skalikų,
Ir sakalų septynetą šimtinių,
Su aukso kroviniu didžiausią vilkstę
Ir dar, be kitko, pusšimtį vežimų.
Už tai prašąs gimtinėn grįžti,
Vėliau žadąs pas mus patsai atvykti,
Priimti mano rūmuos krikščionybę,
Man leidus vėl Ispaniją valdyti.
Bet gal Marsilio žodžiai - apgavystė?"
"Atsargūs būkim",-taria jam didikai.

Užbaigia kalbą Karolis karalius.
Bet nepatinka jo žosnė Rolandui,-
Tasai pakyla, priešais žodį taria.
"Nereikia Marsiliu tikėti,- sako. -
Septynerius metus pagonis kaujam.
Užkariavau Komiblį, Noplį kardu,
Valterną užėmiau jums, Pino kraštą,
Seviliją, Tudelą, Balagerą.
Marsilis žodį jau tada sulaužė:
Penkiolika žygūnų čion atkako,
Kiekvienas nešė po alyvų šaką.
Išgirdome tuomet tą pačią kalbą.
Jūs patarimo mūsų atsiklausėt,
Ir mes tada, tikėdami apgaule,
Pasiūlėm žygūnus nusiųst pas maurą,
Taurius grafus - Bazilį ir Bazaną.
Ir jiems Altilijoj nukirto galvas.
Dėl dievo meilės karo nenutraukit,
Į Saragosą veskite kariauną,
Apgulkit ją ir pulkit iki galo,
Už vyčių mirtį nekrikštą nubauskit".

Nuleidžia galvą Karolis valdovas.
Ūsus kedena, žilą barzdą glostos,
Ūmiam sūnėnui netaria nė žodžio.
Prancūzai tyli, tik ne Ganelonas.
Ant kojų netikėtai jis pašoka,
Valdovui drąsiai į akis byloja:
"Klausykit ne Rolando, to puikuolio,
Ir ne manęs, ne kito ko, bet proto.
Marsilis romiai meldžia jus malonės,
Prisiekia ištikimas būti sostui,
Ispaniją valdyti kaip feodą,
Tikybą išpažinti mūs senolių.
Kas sudaryti sandoros nenori,
Tam mūsų gyvastis tikrai ne motais.
Puikybės patarimai - menkas lobis.
Šalin kvailius, lai protas taria žodį!"

Pakyla Nemas, kunigaikštis senas,
Šauniausias Karolio dvare vasalas.
"Teisybė,-Karoliui Didžiajam taria,-
Man rodos, grafo patarimas geras,
Išties mums dera išklausyti maurą.
Marsilis pralaimėjo šitą karą:
Jo pilys ir tvirtovės jūsų valioj,
Jų aukštos sienos akmenais sugriautos,
Neturi jis nei miestų, nei kariaunos.
Todėl dabar, kai jis malonės prašo,
Pakelti ginklą - nuodėmė didžiausia.
Jei įkaitų atsiųsti būrį žada,
Šį didį karą metas mums nutraukti".
"Teisybę sako Nemas!"- taria frankai.

"Patarkite, baronai, ką derėtų
Į Saragosą siųst pas saracėną?"
Prabyla Nemas: "Joti man paliepkit,
Duot pirštinę ir lazdą malonėkit".
Jam Karolis: "Jūs - mano patarėjas.
Žila barzda ir dešine prisiekiu:
Iš čia nepasitrauksite nė per pėdą.
Nesiūlė niekas jūsų, sėskit vieton!"

"Patarti man, baronai, jus meldžiu,
Ką Saragoson siųsime vyčiu?"
Rolandas jam: "Mane prašyčiau siųsti".
Prabyla Olivjė: "Netinkat jūs!
Jūs būdo išdidaus, per daug status, -
Kad galit ką įžeisti, man baugu.
Valdovas jei sutinka, aš vykstu!"
Jiems Karolis : "Tylėkite abu!
Nė vieno jūsų siųsti negaliu.
Kaip mano barzdą matot ir ūsus,
Neleisiu perų siūlyt į vyčius!"
Nurimsta frankai, sėdi be kalbų.